VIDURVASARIO ŽOLYNŲ DVELKSMAS – aštuonios kvapnios žolės

Tegu lėtos ir ramiai tekančios vasaros kvapą išreiškia aštuonios žalios žolės. Jeigu jas sudėtume į išmoningą puokštę, pajustume itin subtilų, lengvai kaitinantį ir džiovinantį dvelksmą, sukurtume gyvybės, sveikatos, geros nuotaikos ir šviesios dvasios šaltinį. Malonų ir giedrą kaip vasara. Šios kvapnios žolės džiugina ne tik kvapu ar vaistinėmis savybėmis. Jos daugeliui žmonių sukeldavo vaizdinius, asociacijas, kol ilgainiui virto simboliais. Nė viena kultūra ir klasikinė medicina neapsiėjo be šių žolių.

Aštuonios kvapnios pažįstamos

Pasaulio augalų simbolizmas yra labai plati tema, todėl kiekvieną kartą paliečiame tik mažą jos dalelę. Šį kartą kalbėsime apie mums artimesnius, t. y. Viduržemio jūros regiono, augalus. Artimesniais juos galime vadinti su tam tikromis išlygomis. Mat daugelis augalų, kurie jau keletą šimtmečių gyvena šalia mūsų, yra atkeliavę iš gerokai egzotiškesnių kraštų – Indijos, Persijos, Indonezijos, Afrikos.

Puokštei turime visko, ko reikia. Uostant vidurvasario kvepalus, pirmiausia padvelkia gaivus, balzamiškas nemariųjų mirtų kvapas, vos vos vėluodamos nukvimpa saldžios ir lengvos, tarsi nuaustos iš ryto rūko, kvapiųjų šalavijų sruogos, čia pat ir it ūmaus vasaros lietaus šuorai nučiurlena takūs žali citrininių mėtų srautai, kartu nešdamiesi kilnų ir karališkai taurų bazilikų gūsį, juos ramina ir motiniškai „prilaiko“ sodrios pelargonijos. Maloniai, santūriai puokštę pasaldina melisų lapeliai. Regis, jau turime išbaigtą, beveik tobulą vidurvasario kvapą.

Tačiau kokia vasara be kaitros? Be aitrių, medumi kvepiančių čiobrelių? Juk tai sausai karštas vasaros alcheminės ugnies kvapas! Stiprus, neužgožiamas, kaip pati gyvybė, kaip žolės veržimasis iš juodos žemės glėbio, kaip atgal į žemę krentančio vaisiaus pirmapradis triukšmas!
Žemė… Ar įmanomi kvepalai be jos kvapo? Be substancijos, kuri suteikia viskam pagrindą, darniai sujungdama įvairiausias gaidas ir priegaides? Gamta nepašykštėjo žemės kvapų, išreikštų pačiais netikėčiausiais būdais. Žalia žolė, išoriškai panaši į mėtą ar melisą, kvepianti šlapia žeme, samanomis, šiaudų ražienomis. Kas ji? Ilgai jūsų nevarginsime ir atskleisime paslaptį – tai pačiulis. Štai visas aštuonetas žalių žolių, dailiai sugulusių į vasaros kvepalų puokštę.

Amžinai žalia mirta

Tikroji mirta (Myrtus communis) – amžinai žalias krūmas ar nedidelis medelis, žydintis subtiliais baltais žiedais, aprašytas papirusuose – iš tiesų kilęs iš Šiaurės Afrikos. Antikoje jis pradėtas auginti Viduržemio jūros pakrantėse kaip sodų puošmena. Antikinėje Graikijoje rožės ir mirtos buvo skiriamos pačiai gražiausiai deivei – Afroditei.

Veneros dieną moterys maudėsi su mirtų vainikais, nuotakos puošėsi šių augalų puokštelėmis.
Viduramžių soduose trubadūrai dainavo apie meilę, jai suteikdami gražiausių gėlių – rožių, lelijų ir mirtų – vardus. Viduržemio jūros regiono kul- tūroje amžinai žaliuojanti mirta buvo meilės ir nemirtingumo, jaunystės ir skaistumo simbolis.

Žydų liturgijoje mirta yra vienas iš keturių šventų augalų. Ji maloniai kvepia, tačiau yra kartaus skonio, todėl simbolizuoja tuos, kurie daro gerus darbus, nors nežino Torų mokymo. Augalo šakelę maldininkai laiko kartu su citrono, palmės ir dviem gluosnio šakelėmis. Žydų misticizme mirta reiškia vyrišką, visatą kuriančią jėgą. Jos šakelių duodama jaunikiams prieš įžengiant į vestuvių nakties kambarį.

Europoje iš mirtų taip pat daromos vestuvinės puokštės. Viena šakelė iš karalienės Viktorijos vestuvinės puokštės buvo pasodinta ir prigijo. Dabar šio istorinio medelio šakelių dedama į visų karališkųjų nuotakų vestuvines puokštes.
Mirtą graikai vertino kaip puikų antiseptiką. Garsusis antikos gydytojas ir farmacininkas Dioskoridas (V mūsų eros metai) lapų vyno ištrauką skirdavo plaučių ir pūslės uždegimams gydyti.

Klinikiniai tyrimai parodė, kad Dioskoridas neklydo. Mirtų eterinis aliejus ypač vertingas vaistas chroniškiems plaučių uždegimams ir katarams gydyti. Jis išgaunamas iš lapų ir šakelių, turi malonų, šviežią balzaminį kvapą. Šis aliejus praskaidrina protą ir padeda susitelkti meditacijai, prisitaikyti prie erzinančio aplinkos poveikio ir kovoti su šiuolaikinės civilizacijos rykšte – alergijomis.
Mirtos taip pat padeda atsikratyti nepageidautinų įpročių. Jų eterinis aliejus įeina į įvairių mišinių, skirtų norintiems atsisakyti rūkymo įpročio, priklausomybės nuo narkotikų ir emocinių idee fixee, sudėtį. Be to, mirtos valo ir tonizuoja odą.
Kontraindikacijų šie augalai nesukelia.

Elegantiška ir rafinuota citrininė pipirmėtė

Turbūt neatsitiktinai įvairios kultūros tiek daug augalų skyrė meilės, vaisingumo, gausos, gyvybės deivei Venerai ir jos vardu pavadintai planetai. Mėtos irgi patiria šios planetos įtaką, nors yra jos priešingybė. Pagal klasikinės graikų ir arabų medicinos kokybės paradigmą jos karštos ir sausos, o Venera yra vandens prado buveinė – šalta ir drėgna.
Jei dėl Veneros įtakos gimdoje kaupiasi drėgmė ir šaltis, mėtos šį moters jėgos, grožio ir vaisingumo centrą švelniai šildo ir džiovina. Jos padeda sukoncentruoti moterišką energiją. Moteris pajunta savo šaknų jėgą. Mėtos skatina, atsižvelgiant į svetimą valią, mažiau reaguoti į įvairias nuomones ir nustoti jaustis auka. Jos padeda atsigauti po sunkios ligos, gimdymo, sekinančio darbo ar ilgo streso.

Citrininės pipirmėtės (Mentha x piperita L. subsp. citrata) yra pačios švelniausios mėtų šeimoje. Jos puikiai harmonizuoja nervų sistemą, mažina spazmus, tonizuoja kepenis, kasą ir kitus organus. Tai puikus afrodiziakas tiek moterims, tiek vyrams. Dėl šios priežasties itin malonaus, rafinuoto kvapo citrininės pipirmėtės dar vadinamos odekolono mėtomis ir mėgiamos kvepalininkų nuo M. Farinos laikų.

Kvapieji šalavijai žadina jausmus ir atmintį

Kvapusis, arba muskatinis, šalavijas (Salvia sclarea) – Viduržemio jūros regiono puošmena ir kultūros simbolis. Jis buvo vertinamas kaip vaistinė, aromatinė, prieskoninė žolė ir sodo augalas. Šiuo metu paplitęs visame Žemės rutulyje. Naudojamas ne tik maisto, alaus gamyboje, bet ir dedamas į arbatas, antpilus, acto ištraukas, kompresus, skalavimo skysčius nuo gerklės ir burnos infekcijų, vaistus galvos skausmui ir žaizdoms gydyti.

Kvapiojo šalavijo aprašymai žinomi iš žymiojo botaniko Teofrasto (IV a. pr. m. e.), Dioskorido (I m. e. a) ir istoriko Plinijaus (I m. e. a.) laikų. Romėnai jį vadino herba sacra. Šis augalas buvo laikomas žole, galinčia išgelbėti nuo ligos ir mirties. Ankstyvojo renesanso žolininkas Johnas Gerardas rašė: „Šalavijas yra ypač geras galvai ir smegenims, jis skatina jausmus ir atmintį.“

Kvapusis šalavijas dar vadinamas clary sage (pranc. clair ‘šviesus, skaidrus, retas’, sage ‘išminčius, kuklus žmogus’). Tačiau šį kilnų pavadinimą augalas galėjo gauti ir dėl to, kad sėklos išvalo iš akių svetimkūnius. Jose nemažai gleivių. Senieji žolių vadovai rekomendavo sėklytę įdėti į akį, jei pateko svetimkūnis. Šis prilips ir bus nesunku pašalinti.

Šalavijus pribuvėjos naudojo gimdymui palengvinti. Žiniuonės jais gelbėjo žmones nuo gyvačių įkandimo. Jei šalavijas gerai keroja kieno nors sode, žinokite, kad namai irgi klesti ir tvarką juose palaiko moteris. Jei šis augalas miršta, tai miršta ir namų gerovė.

Kvapieji šalavijai – gamtos dovana moterims. Jų eterinis aliejus suteikia aiškumo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jis išlaisvina nuo nemalonių PMS simptomų (tinimų, depresijos, nerimo), reguliuoja menstruacijų ciklą ir mažina karščio pliūpsnius. Be atpalaiduojančio ir spazmolitinio poveikio, kvapiųjų šalavijų eterinis aliejus dar kelia nuotaiką.

Šie augalai atjaunina endokrininę sistemą, normalizuoja hipofizės darbą ir turi daug kitų gerų savybių, tačiau nėra tokie stiprūs kaip vaistiniai šalavijai. Ypač jie padeda per menopauzę. Kaip fitoestrogenų šaltinį kvapiuosius šalavijus rekomenduojama gerti. Maloniai kvepiančiu švelniu eteriniu aliejumi galima tepti šlapią odą.

Kvapiųjų šalavijų substancijos palankiai veikia gerklę ir kalbos centrą smegenyse. Jos naudingos ne tik dainininkams, norintiems išlavinti balsą, bet ir žmonėms, kurie stengiasi ką nors pasakyti, bet negali rasti tinkamų žodžių. Bijantiems savo kūrybinių galių patariama šalavijus deginti kaip smilkalus arba vartoti jų eterinį aliejų.
Kvapieji šalavijai yra tokie švelnūs, kad kontraindikacijų, manoma, nėra.

Bazilikai – modernūs skausmo mažintojai

Bazilikai jau daugelį amžių Viduržemio jūros pakrantėse jaučiasi kaip namie, tačiau jų tikroji gimtinė yra Indija, Afganistanas ir Pakistanas. Kaip byloja kvapiojo baziliko (Ocimum basilicum) pavadinimas, tai karalių ar karališkas augalas (graikiškai basileus ‘karalius’).

Antikos istorijos liudija, kad šiam stipriai kvepiančiam augalui buvo skirta vieta tarp karališkųjų žolių. Jį rinkti, vartoti turėjo teisę tik karalius ir jo šeimos nariai. Bazilikas laikytas turtą ir pinigus nešančiu augalu. Lapelių patariama nešiotis piniginėje ar dar geriau drabužiuose. Eteriniu aliejumi galima patepti piniginę, banknotus ar vietą, kur laikomi pinigai.

Ilgus amžius į numirėlių rankas buvo kišamos baziliko šakelės tikintis, kad jos padės saugiai nukeliauti į anapusinį pasaulį. Šiandien Europoje šis augalas labiausiai žinomas kaip prieskoninis ir mažai kam rūpi jo vertingos gydomosios savybės, o dar mažiau žinomas dvasinis ar metafizinis poveikis.

Naujausios studijos liudija, kad siauralapiai bazilikai slopina skausmą, stabdo fermento CoX-2 veiklą, nes turi daug eugenolio. Jų veikliosios medžiagos veiksmingos gydant diabetą, mažina cholesterolio kiekį, veikia kaip antioksidantai. Tulasių substancijas mokslininkai laiko itin perspektyviomis saugantis nuo radiacijos poveikio ir kataraktos. Tai adaptogenai, balansuojantys kūno procesus, skysčius ir padedantis jam prisitaikyti prie sunkių pokyčių.

Prancūzijos aromaterapijos specialistų tyrimai liudija bazilikų eterinį aliejų esant itin gerą spazmolitiką, reguliuojantį simpatinę nervų sistemą. Jis itin veiksmingai gydo infekcinės kilmės uždegimus, mažina kraujo plūdimą (venose, plaučių arterijose ir prostatoje), aktyviai naikina virusus ir bakterijas, teigiamai veikia smegenų kraujagysles ir gerina atmintį. Įkvepiant bazilikų eterinio aliejaus, susitraukia nosies gleivinė ir nyksta slogos simptomai.
Kontraindikacijos nežinomos, jei vartojamos terapinės dozės.

Indijoje siauralapis bazilikas (O. sanctum, sin. O. tenuiflorum) dar vadinamas šventuoju baziliku, tulase, tulsi. Tulase jis vadinamas visose pagrindinėse indų kalbose. Ypač malonaus kvapo šakelės šimtmečius skinamos rytinėms girliandoms pinti, vartojamos kaip prieskonis.

Tulasė yra labai svarbus hinduizmo simbolis. Tai deivė, labiausiai susijusi su višnaizmu. Įdomu, kad šventyklose šalia dievų murčių paprastai statomas žalias tulasės krūmelis vazone. Indijoje žinomos dvi rūšys: tamsiai žalia Hanumano tulasė ir šviesiai žalia Ramos tulasė. Kiekvienais metais deivė Tulasė dvyliktąjį, arba Kartikos, mėnesį ištekinama už Krišnos. Šia visuotine švente Indijoje baigiasi keturis mėnesius trukęs vedyboms palankus periodas.

Tūkstantmečius tulasė vartojama Ajurvedos medicinoje. Ji aprašoma klasikiniame veikale „Čaraka samhitoje“. Tulasė laikoma gyvenimo eliksyru. Moderniaisiais laikais iš šio augalo imta distiliuoti eterinį aliejų.

Čiobrelis – 
kūno energijos aktyvintojas

Manoma, kad čiobrelius maždaug prieš 3 500 metų smilkė šumerai. Senovės egiptiečiai juos vadino tham ir naudojo balzamavimui, valė orą ir mažino ligų plitimą. Čiobrelis buvo labai svarbi žolė graikams. Jie jį vadino thymon. Vis dėlto mažos kvapnios žolės reikšmė mūsų laikų žmonėms lieka paslaptinga ir nesuvokta.
Platonas, remdamasis savo mokytoju Sokratu, teigė, kad siela – bekūnis kūno gyventojas, kuris yra asmenybės esmė ir lemia mūsų veiksmus. Ji susideda iš trijų dalių: a) logos (protas, superego) kaip važnyčiotojas nukreipia dvasią ir apetitą, palaiko sielos pusiausvyrą; b) thvmos (emocijos, ego, dvasia) – emocinis variklis, kreipiantis mus į narsą ir šlovę; nesuvaldytas jis veda į pasipūtimą; c) pathos (apetitas, kūniškoji dalis, aistra) rūpinasi kūno poreikiais; nesuvaldytas veda prie hedonizmo.

Lotyniškas žodis thymos reiškia gyvybingumą. Šis kuria ir kontroliuoja varomąją, arba gyvenimo, jėgą, kuri antikinėje Graikijoje vadinta thvmos. Graikai ir arabai šią jėgą dar vadina pneuma arba kylančiu dūmu. Žodis thymus kildinamas iš graikiško thymon, thuein ‘deginti, smilkyti’. Iš jo atsirado lotyniški fumos ‘dūmai’, pro fumo ‘smilkalų dūmai’. Štai ir turime perfumus, arba kvepalus, ir čiobrelį, kuris simbolizuoja thvmos, arba gyvenimo jėgą.

Romos kariai maudėsi čiobrelių voniose prieš kovas, kad įgytų drąsos. Viduramžiais jų pluošteliai buvo įmezgami į kryžiuočių šarvus. Saldus kvapas, dvelkiantis medumi ir vasara, išsklaido liūdesį ir depresiją, sušildo, skatina geras mintis ir malonų bendravimą.

Viduramžiais Europoje čiobrelių kišdavo į pagalves, norėdami pagerinti miegą ir apsiginti nuo košmarų. Jų ne tik Egipte, bet ir Europoje dėdavo ant karsto per laidotuves, kad užtikrintų sklandų perėjimą į kitą pasaulį. Žinoma daugiau nei 300 porūšių, įskaitant paprastąjį (Thymus vulgaris), laukinį (T. serpyllum) ir citrininį čiobrelį (T. limonium), kuris turi išskirtinį citrininį kvapą.

Čiobrelių aliejus yra vienas iš karščiausių ir „gyviausių“ eterinių aliejų. Tai kūno energijos aktyvintojas, stiprinantis plaučių, širdies, inkstų ir nervų sistemų veiklą. Šis stiprus antibakterinis produktas nuo seno naudojamas nuo daugelio infekcijų.
Kontraindikacijos. Čiobrelių eterinis aliejus veikia stipriai, todėl vartoti reikia atsargiai. Neskiesto jo negalima tepti ant odos.

Pelargonijos mažina kraujospūdį ir kelia nuotaiką

Pelargonijų genties rūšių Žemėje yra nuo 230 iki 300. Didžioji dauguma kilusios iš Pietų Afrikos, keletas į Europą atkeliavo iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Madagaskaro, Šv. Elenos salos. Kai kurios iš jų nekvepia, kitos turi nemalonų kvapą (pavyzdžiui, daugelis tų, kurios auga ant palangių).

Kvapioji pelargonija (Pelargonium odoratissimum), auginama Lietuvoje, liaudiškai vadinama jeronimu. Ji taip pat yra gausios snaputinių (Geraniaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Afrikos.

Pelargonijų eterinis aliejus ramina, kelia nuotaiką, stiprina pasitikėjimą savimi, susikaupimą ir savigarbos jausmą. Jis padeda susidoroti su ryškiais nuotaikos svyravimais, įtampa, verksmingumu ir depresija. Ypač paaugliams ši substancija padeda jaustis laisviems ir nevaržomiems. Be to, ji palaiko hormonų pusiausvyrą (ypač per menopauzę), palengvina PMS. Pelargonijų eterinis skatina kraujotaką, mažina arterinį kraujospūdį, padeda nuo virusinių infekcijų. Jis pasižymi stipriu uždegimus mažinančiu poveikiu, palengvina galvos skausmą, migreną, hipertonijos priepuolius.
Pelargonijų substancijos itin palaiko jaunumą ir šviežumą, puikiai drėkina. Labai tinka odai, kurios sausumą sukėlė egzemos ir kiti susirgimai. Jos padeda beveik nuo visų odos susirgimų, grąžina normąlų pH.

Pelargonijų aliejus – gera priemonė nuo vabzdžių, įsikūrusių gyvenamosiose patalpose.
Kontraindikacijos nežinomos. Tačiau yra jautrių žmonių, todėl, prieš įtrinant pelargonijų aliejumi visą kūną ar ruošiantis jį vartoti kaip kosmetinę priemonę, vertėtų patepti alkūnės linkį ir patikrinti, kaip kūnas reaguoja.

Manoma, kad pirmąsias pelargonijas, kurios buvo pavadintos Pelargonium triste arba liūdnosiomis pelargonijomis, į Europą iš Pietų Afrikos Gerosios Vilties rago prieš 1600 metus atgabeno olandų kolonistai. Mat jos pirmiausia pasirodė Nyderlandų Leideno botanikos sode. 1631 metais anglų sodininkas Johnas Tradescantas Vyresnysis nusipirko pelargonijų sėklų Paryžiuje ir jas pasėjo Anglijoje. Vardą šiems kvapiems juodosios Afrikos augalams davė olandų botanikas ir gydytojas, Karlo Linėjaus gerbėjas Johannesas Burmanas 1783 metais. Jis augalus pavadino graikišku žodžiu pelargós ‘gandras’, nes sėklos atrodo lyg gandro snapas.
Pelargonijos imtos auginti dėl kvapnių lapų. Štai maloniosios pelargonijos (P. graveolens) kvepia itin įvairiai: rožėmis, citrusais, mėtomis, kokosais, melionais, žemuogėmis…

Pelargonijų eterinį aliejų pirmą kartą distiliavo prancūzų chemikas Rekluzas 1819 metais. Kvapniąją substanciją itin pamėgo prastuomenė, ypač amatininkų dukros ir žmonos. Mat ji naikino alavo liejikų, odminių, batsiuvių dirbtuvių kvapus, kurie taip įsigerdavo į kūną, kad jų būdavo neįmanoma panaikinti, kad ir kiek besipraustum. Pastebėta, kad pelargonijos susiurbia degėsių ir pelėsių kvapą. Šiuolaikiniais tyrimais patvirtinta, kad jos iš tikrųjų renka nuodingas medžiagas, radioaktyvias daleles, gerai naikina mikrobus.
Nors pelargonijos jau kelis šimtmečius gyvena Europoje, tačiau mažai kas domėjosi, kokias prasmes šiems kvapniems augalams suteikė afrikiečiai. Nežinoma, ir kokias vizijas ir vaizdinius jiems žadino tie puikūs augalai.

Remdamiesi graikų ir arabų medicinos kokybės terminais, pelargonijų aliejų ir hidroliatą galėtume laikyti vėsiais ir drėgnais. Astrologinė Venera yra archetipinis jausmingumo, kūrybingumo ir artimų santykių simbolis. Šias tris savybes reiškia ir stiprina pelargonijos, todėl nekyla daug abejonių dėl jų priskyrimo Veneros globai.

Melisų aliejus teigiamai veikia širdį

Vaistinė melisa (Melissa officinalis) – nektarų nektaras, dievų gėrimas ir bičių žolė. Graikiškai melissa reiškia ir bitę, ir žiedus, iš kurių srūva nektaras. Žodis officinalis rodo, kad jau labai seniai melisos vartojamos kaip gydomosios žolės.

Kvapniųjų augalų europiečiams atgabeno arabai, kurie juos augino Ispanijoje. Vėliau benediktinų vienuolių dėka melisos išplito visame Pirėnų pusiasalyje, o gausėjant vienuolynų ir jų sodelių – ir visoje Europoje. Arabų gydytojai šių augalų substancijas laikė žadinančiomis, gydančiomis nuo melancholijos ir valančiomis juodąją tulžį. Benediktinai jas rekomendavo nuo alpulio, epilepsijos ir sutrikusio virškinimo.
Ilgainiui Europoje melisos įgijo jaunystės eliksyro reputaciją. Paracelsas karaliams pardavinėjo slaptą vaistą, kurį vadino gyvenimo eliksyru, apsaugančiu nuo senatvės ir impotencijos.

Melisų aliejus padeda išsklaidyti niūrumą ir neviltį, suteikia gyvenimui šviesos. Jis didina proto ištvermę, padeda susikoncentruoti, sutelkti dėmesį ir stiprina atmintį. Melisų substancijos ramina, šildo, yra itin subtilios ir draugiškos. Jos tinka tiems, kurie labai trūksta meilės, bet kurie negali jos priimti; tiems, kurie per daug atiduoda savęs aplinkiniams, nustumdami savo poreikius šalin; tiems, kurie pernelyg globoja kitus, todėl išsenka patys. Melisos teikia pagalbą amžiniems kovotojams, manantiems, kad gyvenimas – kovos laukas. Jos padeda ir tiems, kurie nejaučia tikslo arba patiria gyvenimo prasmės krizę. Šie augalai padeda susikoncentruoti ir atsiverti viskam, kas vyksta.

Melisos yra kupinos oro prado – augimo, gyvybės, džiaugsmo. Tai Jupiterio globojami augalai, todėl ryškus jų ryšys su seksualumu, erosu, jausmingumu. Melisų aliejus itin teigiamai veikia širdį ir mažina stiprų plakimą.
Kontraindikacijų nėra, bet nepatartina melisų eterinio aliejaus tepti ant odos, būnant saulėje. Rekomenduojama nevartoti jo per nėštumą, kūdikiams iki dvejų metų.

N. Kulpeperis rašė, kad melisa „padeda protui ir širdžiai tapti maloningiems ir atgaivina širdį“. Tai esąs puikus vaistas nuo depresijos, vangumo ir negatyvumo. Pasak N.Kulpeperio, „melisa iš proto išgena visus kamuojančius rūpesčius ir mintis, kurios kyla iš melancholijos arba juodos tulžies“.

Pačiulių kvapo arba nekenti, arba negali pamiršti

Be pačiulių (Pogostemon) neįsivaizduojama Europos kvepalų istorija. Ir ne tik… Jie yra tapę hipių judėjimo simboliu. Apie 60 metus pačiulių eterinis aliejus tarp Amerikos jaunimo buvo populiariausi kvepalai. Šie augalai skleidžia paslaptingą aromatą, kuris žmogui arba patinka, arba šis jo nekenčia, bet kartą pauostęs nebegali pamiršti.
XVIII–XIX amžiais pirkliai, gabenę prabangius šilko ir kašmyro rietimus iš Kinijos ir Kašmyro, tarp jų įdėdavo džiovintų pačiulių lapų. Mat pasirodė, kad šie (kaip ir aliejus) puikiai atbaido kandis, sutrukdydami joms padėti kiaušinėlius. Kai mokslininkai ėmė tirti pačiulius, paaiškėjo, kad kai kurios pačiulių veikliosios medžiagos sutrikdo vabzdžių poravimąsi.

Kvapų istorikai ir antropologai teigia, kad vakariečiai pačiulių kvapą pamėgo dėl to, kad jis siejosi su Rytų prabanga, nuostabiais audiniais ir paslaptingais dievais. Karalienės Viktorijos skrynios irgi kvepėjo šiais augalais.

Pačiuliai yra lūpažiedžių šeimos žolės, panašios į mėtas, šantras. Jie kilę iš Azijos atogrąžų regionų ir plačiai auginami Kinijoje, Indonezijoje, Indijoje, Filipinuose, Tailande, Vietname, Vakarų Afrikoje. Filipininis pačiulis (P. cablin) užauga iki 75 cm aukščio. Žydi mažais smulkiais rausvais arba baltais žiedeliais. Dėl stipraus specifinio kvapo pačiuliai šimtus metų naudojami gaminant kvepalus, smilkalus, vartojami kaip vaistai ir vabzdžius atbaidančios medžiagos. Žodis pačiulis kilęs iš tamilų kalbos – patchai ‘žalias’ ir ellai ‘lapai’. Pačiuliai mėgsta karštį, bet auga paunksmėje. Jie nudžiūva, jei trūksta vandens, tačiau palaistyti bemat atsi- gauna. Žiedai kvepia stipriausiai. Pačiulius įmanoma dauginti sėklomis, tačiau jos tokios trapios, kad gabenant suyra. Tad šie augalai dažniausiai dauginami ataugomis.

Pačiuliai palengvina kančias, sielvartą, maitina, gaivina, suteikia jėgų, ryžto ir pasitikėjimo savimi. Eterinis aliejus stiprina jausmingumą, gydo šaltumą ir impotenciją, todėl dažnai pilamas į kvepalus.
Pačiulių aliejus – nepamainomas vaistas nuo odos infekcijų. Jis sėkmingai kovoja su grybelinėmis ir bakterinėmis infekcijomis, virusais. Vartojamas skalauti gerklei. Itin tinka plaukams, ypač suveltiems (dredams) prižiūrėti.
Kontraindikacijų nepastebėta.

Laimė Kiškūnė (Žolynų žurnalas)