Stebuklingoji žolelė: pasikalbėjimas su Laime

Ne, šį kartą kalba eina ne apie tą visą gyvenimą mūsų besivejamą svajonių paukštę, o apie moterį, simboliniu Laimės vardu, savąją paukštę prieš daugelį metų radusią magiškame augalų kvapų pasaulyje. Kiekvieną vasarą su bendraminčių būreliu, pasiėmusi filmavimo kamerą ir distiliavimo aparatą,  Laimė išsirengia į ekspedicijas čia pat Lietuvoje, Ararato slėnyje, Indijoje, Pietų Provanse ar dar kur kitur. Ji susitinka  su žymiausiais mokslininkais ir bendrauja su eiliniais ūkininkais. Pati renka įvairius augalus, juos distiliuoja, gamina kvapniuosius vandenis, eterinius aliejus ir, kaip pati sako, vis dar mokosi. O sugrįžusi iš ekspedicijų su kitais dalijasi tuo, ką naujo sužinojo, sukaupė ar patyrė.

Taigi susipažinkime: Laimė Kiškūnė. Režisierė, antropologė, kolekcininkė, parfumerė.

Augalų pasauliu Laimė, sako, domėjusis nuo ankstyvos vaikystės. Mokykloje nuo penktos klasės jos silpnybe tapo botanika. Ne kartą tapusi visos tuometinės Sovietų Sąjungos moksleivių biologijos olimpiadų nugalėtoja su žymiausiais mokslininkais biologais ji dar mergaičiukė  apkeliavo Krymą, Astrachanės rezervatą, Belovežo girią, Kolos pusiasalį ir sukaupė neįkainojamą žinių bagažą. Tad studijuoti galėjo, kur tik nori.  Bet baigusi vidurinę pasirinko ne biologijos, o farmacijos mokslus tuometiniame Kauno medicinos institute. „Jauni žmonės idealistai. Galvojau, išgydysiu savo sergantį tėtį, padėsiu visiems žmonėms. Bet besimokant ketvirtame kurse tėtis mirė, o aš supratau, kad einu ne tuo keliu. Nuodyti žmones cheminiais preparatais – ne mano pašaukimas. Nesakau, kad cheminiai vaistai ar kosmetikos priemonės visada yra tik blogi, nes apskritai pasaulis nėra vien juodas arba vien baltas, bet pati likti toje sistemoje ir tuo užsiimti tikrai nenorėjau“, –  atvirai kalba Laimė. Tačiau įgytos biologijos, chemijos, farmakologijos žinios ir šiandien leidžia į augalų pasaulį žiūrėti profesionalės akimi ir konsultuoti žmones.

Pašnekovė teigia neabejojanti, kad augalas yra kur kas tobulesnis sutvėrimas negu žmogus. Jis mus moko begalinės meilės, ištikimybės, gebėjimo dalytis sau už tai neprašydamas nieko. „Gerai, jei mes juo pasirūpiname, bet net jei augalo nepalaistome ar nepatręšiame,  jis pasiskųsti negali.  Augalas žmogui teikia maistą, šilumą, gydo. O svarbiausia  – dėl nuolat vykstančios fotosintezės  suteikia žmonėms gyvybę, aprūpindamas deguonimi“, – vardija Laimė.

Pasak jos, jei žemėje neliktų žmogaus, augalams, ko gero, būtų tik geriau. Bet jeigu augaluose nevyktų nepaliaujamas fotosintezės procesas mūsų gyvybė baigtųsi labai greitai. „Taigi mūsų ryšys su augalais yra labai įvairus ir sudėtingas. Tik galbūt mes per retai žvelgiame į šalia augančius medžius ar žaliuojančias pievas bent jau kaip į sau lygius. Tai mes sprendžiame, kuris augalas „geras“, o kuris – „blogas“, vienus rauname, naikiname, kitus sėjame, nes įsivaizduojame esantys viršesni. Iš tiesų augalai yra gyvos, jaučiančios būtybės. Tai ne tušti žodžiai – šį faktą rodo mokslo tyrimai, atskleidžiantys, kad augalas viską jaučia daug subtiliau negu žmogus. Tik bendrauja jis ne kalba, bet kvapu ir energija. Augalų pasaulis neaprėpiamai sudėtingas ir įdomus, todėl mes save labai nuskriaudžiame iš augalų „spausdami“ tik pragmatinę naudą – vienas turi duoti kuo gausesnį derlių, kitas – užauginti kuo storesnį kamieną, o trečias – galbūt užstoti namo palangėje susikaupusį šiukšlyną. O turėtume lenkti galvą prieš kiekvieną medį kaip tobulumo įsikūnijimą. Įsivaizduokime, jei mes sugebėtume prasimaitinti taip, kaip jis – kiek atsilaisvintų energijos, kurią galėtume  skirti dvasiniam tobulėjimui ir geriems darbams“, – neabejodama kalba pašnekovė.   

O kur dar pati gražiausia ir paslaptingiausia nematomoji, gydomoji bei kvapnioji augalų dalis. Juk dar niekam nepavyko susintetinti nei rožės, nei jazmino, nei pakalnutės. O mes uostome, gėrimės, semdamiesi jų estetinį, dvasinį,  psichologinį, gydomąjį poveikį.  

Nors gydomųjų galių, be abejo, yra  ne vien aromatiniuose augaluose,  tačiau didžioji jų dalis pasižymi ir šia savybe. Žmonės tai pastebėjo ir pirmiausiai pradėjo rinkti aromatinius augalus. „Dar yra begalė įdomiausių augalų savybių, kurių dažnai nė nepastebime. Tarkime, netgi verdant šeimai pabodusią  burokėlių sriubą, jei į ją įdėsime įvairių kvapnių žolyčių, ne tik pasisotinsime, bet ir papildysime organizmą įvairiomis naudingomis medžiagomis, mikroelementais, pastiprinsime imuninę sistemą, išvalysime iš kūno toksines medžiagas, sušilsime. Kasdieniai pietūs gali tapti ir įdomaus pokalbio tema, jei, tarkime, vaikams pasiūlysime pasidomėti istorija, kaip patys burokėliai atkeliavo į Lietuvą. Žodžiu, augalai savyje turi tiek klodų – biologinių, filosofinių, religinių, istorinių, – kad jiems  išsemti viso gyvenimo nepakaks“, – dėsto pašnekovė.

Jos teigimu, pasaulyje nėra nė vienos religijos, kurioje nebūtų smilkomi aromatiniai augalai. Nerasime ir nė vieno šventraščio – Biblijos, Vedų, Korano, – kuriame nebūtų farmakologijos dalykų.  Atsivertę Bibliją daugelyje vietų randame minimą mirą, cinamoną, vynuoges, alyvuoges, sezamus.  Tačiau šventraščiuose minimi ne visi augalai, o tik ypatingiausieji,  išskirtiniai ne tik fizine sveikatos prasme, bet ir emocine. Šie augalai teigimai veikia  žmogų, padeda jam gyventi, keistis, tobulėti, sukoncentruoti  mintis, sumažinti materialinių norų. Jie atlaisvina energijos ir duoda galių pasižiūrėti į žvaigždėtą dangų, pamatyti ir išgirsti kažką daugiau.

„Ar pagalvojame, kodėl eidami pas mums svarbų žmogų nešame jam gėlių? Mokinys įteikiantis mokytojui kvapnią gėlę reiškia mokytojui  dėkingumą, pagarbą. Bet tai ne viskas. Tarkime, Indijoje ši tradicija turi ir ypatingą slėpinį: gėlė kvepia. O kvapas padeda geriau išgirsti sakomus žodžius, „atidaro“ smegenis, padeda susikoncentruoti“, – vardija Laimė.

Tačiau, jos pastebėjimu, lietuviškas augalų kosmosas yra ganėtinai ribotas. „Deja, neturime nei rafinuotos prieskonių, nei arbatų, nei kvepalų, nei augalinės kosmetikos  kultūros. Augalinių gydymo priemonių liaudyje buvo,  bet jos buvo tik praktiškos:  „Nuo ko gydo?“, „Kokios naudos galiu gauti?“  Kvėpintis, mėgautis augalais  nebuvo įprasta.  

Gėlių darželius, kokius dabar matome Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, moterys augino. Bet šie jų rojaus sodo provaizdžiai buvo labai mažučiai, aptverti tvora. Be abejo, buvo ir žmonių, kuriems

augalai buvo įdomūs. Tad iš dvarų įdomesni, atvežtiniai augalai pamažu plito ir į valstiečių sodybas. Bet tokios augalų skonių, kvapų kultūros, kokia būdinga visam Viduržemio jūros regionui, deja, neturėjome ir neturime. Sunku būtų įsivaizduoti paprastą Lietuvos valstietį, kuris kiekvieną dieną rožių aliejumi pasiteptų kaktą ir rankų pirštus. Beje, Lietuvoje ir bažnyčia kovojo su pasaulietišku „lengvabūdiškumu“ ir padarė nemažos įtakos, kad taptume abejingi skoniams ir kvapams. Tuo tarpu kitose kultūrose visiškai ne šventyklose, bet ir eilinių žmonių namuose nuolat smilkinamas kvapnios  dervos gabalėlis apsaugai, sveikatai, gerai nuotaikai, geroms emocijoms palaikyti“, – kalba Laimė.

Pasak jos, daug lemia ir mūsų klimatas, nes negalime pasidžiaugti visus metus žydinčiais ir svaiginantį aromatą skleidžiančiais augalais. Rūtos, alyvos, ievos, ajerai, jazminai į Lietuvą atkeliavę palyginti neseniai, nors juos ir laikome savo nacionaliniais augalais. Tikroji jų tėvynė netgi ne Europa. „Beje, krūmas, kurį mes vadiname jazminu, iš tiesų yra viena darželinių hortenzijų rūšių. Jis nieko bendro neturi su tikraisiais jazminaičiais, išskyrus tai, kad žydi baltai. Jazminaičiai – alyvinių šeimos atstovai. Jų kvapas persmelkiantis, ypatingas, jei pauostytume vieno ir kito, suprastume, kad uostome du visiškai skirtingus kvapus.

Pavyzdžiui, alyva atkeliavo iš Tolimųjų Rytų – iš Kinijos, Japonijos. Ajeras – Indijos augalas, Lietuvoje praktiškai net nepražįstantis“, – pastebi Laimė.

Lietuvoje tradiciškai bene labiausiai išvystyta augalų pigmentų kultūra. Lietuvės moterys nuo seno mokėjo pasigaminti dažus ir dažydavo jais siūlus. „Iš tiesų iš augalų pigmentų galima sukurti visą vaivorykštės spektrą. Juk ir visi senieji persiški, turkiški kilimai nudažyti natūraliais dažais. Jie pamažu blunka, bet šis procesas daiktui suteikia tik dar didesnio grožio, taurumo, švytėjimo. Indijos, kur nuo seno ypač aukšta šilko natūraliais dažais dažymo kultūra, mokslininkai teigia, kad jokiomis  cheminėmis priemonėmis netgi neįmanoma išgauti tokių ryškių, sodrių spalvų, kaip iš augalinių dažų“, – pasakoja pašnekovė.

Jos pačios veiklos sritis, susijusi su augalų aromatais ir odos puoselėjimu gamtinėmis priemonėmis, ne mažiau plati ir įdomi.

„Nors daugiausia sužinau keliaudama, man įdomu ir tai, kas auga Lietuvoje. Todėl kiekvieną vasarą organizuoju ekspedicijas,  kurių metu renkami augalai iš jų distiliuojamos aromatinės medžiagos. Tai daroma ne iš kokių nors egzotinių „svetimšalių“, bet iš po kojomis augančių gysločių,  čiobrelių, jonažolių, kraujažolių, gervuogių, žemuogių, aviečių lapų,  pušų ir eglių spyglių“,  vardija Laimė.  

Į ekspedicijas imamas distiliavimo aparatas, iš kurio po netrumpo proceso ima tekėti kvapnūs surinktų augalų vandenys hidroliantai arba eteriniai aliejai. Pasak Laimės, neturėtume stebėtis, kad kiekvienais metais toje pačioje pievoje gerai užauga skirtingi augalai. Tarkime, pernai klestėjo jonažolės. Jos puikiai kvepėjo, buvo sukaupusios daug karotinų ir aromatinių medžiagų. Šiemet tose pačiose pievose jonažolių visiškai nebuvo.

 „Augalai  kaip ir žmonės  jautrūs kosmosui, planetų išsidėstymui. Todėl labai gaila, kad šiuolaikinė medicina šį puslapį yra užbraukusi, tarsi nebūtų buvę apie šiuos dalykus kalbėjusių Avicenos, Galeno. Mes kažkodėl pradėjome nuo nulio ir remiamės tik cheminiais vaistais. Iš tikrųjų tai klaida. Nes augalai kalba priešingai. Štai, šiemet Lietuvoje užaugo fantastiškos kraujažolės. Tad daugiausia prisidistiliavome jų vandens. Šiuo vandeniu galima purkštis, valytis veidą, truputį ir atsigerti. Jautriai dirgliai odai tobulesnio vaisto nerasi. Kraujažolė taip pat valo kraują, gerina kepenų veiklą. Aišku, galima gerti ir kraujažolių arbatą. Bet arbata, pastovėjusi porą dienų, ima rūgti, nes ji – gera terpė daugintis bakterijoms. Tad galima įtarti, kad panašūs procesai išgėrus arbatos vyksta ir žmogaus organizme. O distiliuotas skystis gali stovėti ir metus, ir dvejus. Mat jame ištirpsta tik vandenyje tirpios aromatinės medžiagos, o chitinai, kartumynai, pektinai, rauginės medžiagos lieka. Eterinis aliejus gaunamas tokiu pačiu būdu, t.y., distiliuojant, bet iš lietuviškų augalų jo išgauti sudėtinga, nes pas mus tam per daug lietaus, per daug drėgmės, pernelyg derlinga žemė. Todėl mūsų augalai išaugina daug biomasės, gamina daug chlorofilo, bet sukaupia labai mažai aromatinių medžiagų ir eterinių aliejų“, – aiškina pašnekovė.  

Eteriniams aliejams augaluose kauptis reikia skurdžios žemės, saulės ir vėjo,  t.y., sunkių sąlygų, kad augalas aktyvintų save gyventi, stengtųsi kvapu atbaidyti priešus ir „prisijaukinti“ draugus. „Mūsiškiai ir taip gerai tarpsta. Eteriniai aliejai – visų pirma  saulės darinys. Dar Antikos laikų poetas Vergilijus savo „Georgikose“ to  meto valstiečius mokė, kaip reikia auginti vynuoges, kad jos būtų svaiginančiai kvapnios, taurios  ir sodrios. Tam esą pakanka jas palaistyti tik vienintelį kartą pavasarį. Tad apie kokius eterinius aliejus galime kalbėti Lietuvoje, kurioje retą dieną nesulaukiame lietaus?“, – retoriškai klausia L. Kiškūnė.

Jos pastebėjimu, galima, pavyzdžiui,  distiliuoti pipirmėčių eterinį aliejų, bet jis vis tiek nebus toks kvapnus kaip išgautas Indijoje ar Prancūzijoje. „Todėl kur kas geriau mums pavyksta pasigaminti tiesiog kvapiojo vandens. Tarkime, lietuviškos eglės spygliai šiuo požiūriu neprilygstami. Jų vanduo mažina  odos jautrumą,  alergiją. Šiuo vandeniu galima praustis, purkštis, sudarant aplink save „debesėlį“. Juk mūsų oda – didžiausias kūno organas, puikiai gebantis pasisavinti ir augalų vaistingąsias medžiagas, ir energetiką“, – neabejoja ji.

Laimė pasakoja, kad paprasčiausias ir seniausias būdas išgauti gerąsias augalų savybes – gaminti  fitolį, t.y. aliejinę ištrauką. Neturint sezamų, migdolų aliejaus tam tinka ir kokybiškas saulėgrąžų, linų sėmenų, alyvuogių aliejus. Įbėrus, pavyzdžiui, morkų sėklų, galima gauti puikią priemonę odos, ypač brandžios,  puoselėjimui. Mat morkos pamaitina patį giliausią odos audinį. Kvapniųjų vandenų, eterinių aliejų, fitolių įvairovė yra be galo didelė, todėl, L. Kiškūnės žodžiais,  tiesiog reikia imti ir bandyti. O kiekvieno kūnas ir dvasia patys pasakys, kas jiems tinka, o kas ne. Tik tam reikia vienodai pažinti ir mylėti ir save, ir augalus – kas tai bebūtų – rožė, pienė ar dilgėlė.

Žurnalistės Rasos Prascevičienės pokalbis su Laime Kiškūne, žurnalas Rasos, 2011.