Kvapų žinovė: ne visada nišinė parfumerija yra gera ir originali

(Interviu su Laime Kiškūnė, publikuotas žurnale MOTERIS, 2018 m. liepos 19 d.)

Norint pasirinkti gerus kvepalus vien uoslės neužtenka. Parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė (56 m.) skatina lavinti parfumerinį raštingumą.

Kvapų žinovės Laimės Kiškūnės gyvenime – daugybė permainų. Jos studija „Osmodomus“ duris atvėrė modernios architektūros pastate Vilniaus centre, – Laimė sako, kad tai geriausiai atspindi jos dinamišką charakterį. Pradėjo gyvuoti ir du nauji prekių ženklai – aromaterapijos ir ekologiškos kosmetikos prekių ženklas „Laimė Kiškūnė“ ir botaninės parfumerijos „Unda Prisca“. Ypatingiems kvepalams kuriami originalūs buteliukai, o norintieji pasisemti žinių parfumerių kursuose nenustygsta laukdami mokslų pradžios.

Kas atsitiko, kad panorote permainų? Ilgai Jūsų vardas buvo neatsiejamas nuo „Kvapų namų“.

Man reikia kūrybos ir laisvės. Neprisirišu prie jau pasiektų rezultatų. Norisi padaryti ką nors nauja, konkuruoti pačiai su savimi. Kalbant apie parfumeriją, Lietuvoje nėra labai didelės konkurencijos. Aš kuriu botaninę parfumeriją, sintetiniai kvepalai manęs tiesiog nedomina.

Nuo ko pradėjote kvepalų gamybą?

Man labai patiko pagal istorinius duomenis rekonstruoti seniausią kvepalų formą – kietuosius kvepalus. Mūsų civilizacijos lopšio Mesopotamijos teritorijoje rasta molinių lentelių su išlikusiais įrašais apie kvepalus. Stebina, kad prieš tris tūkstančius metų gyvenę žmonės taip domėjosi aromatais. Ne tik naudodavo juos religiniams tikslams, bet ir tiesiog kvepindavosi. Smilkydavo, maišydavo su aliejais ir gyvūniniais riebalais. Vėliau kietieji kvepalai paplito Egipte – jais įtrindavo medines dievų skulptūras, kvepindavo kūną. Istoriniuose šaltiniuose aprašyta, kaip žmonės laukdavo karavanų ir ypač su jais atkeliaujančių kvapiųjų substancijų. Mano rekonstruoti kietieji kvepalai yra to laikotarpio, kai buvo gaminami ir naudojami Kipre, Rodo saloje. Daugelis žymių parfumerių mėgino atkurti istorinius aromatus. Tai padaryti labai sunku, nes ne visi komponentai aiškūs. Visgi prisiliesti prie istorijos nepaprastai įdomu. Kietųjų kvepalų kūrimas susiejo mane su Mesopotamija, Senosios Babilonijos Siparo mieste gyvenusiomis šventyklų moterimis – naditu. Jos uostė mirą, labdaną, smilkė, degino kedro ar kipariso medieną – tą patį, ką aš uostau dabar, o juk praėjo jau keli tūkstančiai metų. Tie kvapai padeda man pajusti jų pasaulį.

Laiku nukeliavote taip toli – net į civilizacijos lopšį. Kodėl ne į  Prancūziją? Juk ši su kvepalais mums siejasi kur kas labiau.

Europos parfumerijos istoriją pradėjo ne prancūzai, o italai, bet ir jie viską perėmė iš senųjų civilizacijų, – prie to šaltinio man iš pradžių labiausiai norėjosi būti. Kietieji kvepalai dar nėra labai paplitę, bet dabar tampa nauja pasauline mados tendencija, ypač botaninės parfumerijos srityje. Natūraliųjų kvepalų pradininkė amerikietė Mandy Aftel savo kūrybą pradėjo būtent nuo šios formos. Kietuosius kvepalus ji dėdavo į senovinių kišeninių laikrodžių korpusus. Labai patogu nedidelę dėžutę nešiotis rankinuke, o aromatas ilgai laikosi ant odos.

Prikėlėte gyvenimui ir vintažinę parfumerijos formą odekoloną.

Odekolonas – Kelno vanduo – vėlesnių mano tyrinėjimų sritis. Susidomėjau XVII–XVIII a. parfumerijos raida, XIX a. gyvenusio parfumerio George‘o Williamo Septimus‘o Piesse‘o darbais. Kelno vandens autoriumi dažnai vadinamas italas Giovanni Maria Farina, bet iš tikrųjų tai – labai talentingo jo bičiulio kūrinys, o Farina atvyko į Kelną ir ėmė ten labai sėkmingai prekiauti odekolonu. Šiandien visa šlovė tenka pardavėjui, o tikrasis Kelno vandens autorius Giovanni Paolo Feminisas iš Vigeco slėnio Pjemonte yra nepelnytai pamirštas. Man buvo smalsu patyrinėti ištakas, nes kvepalai būtent tuo laikotarpiu tapo daugmaž tokie, kokiais kvepinamės dabar. Jau tris šimtus metų darome tą patį, ką darė Farina, – paprasčiausiai dedame kvapiąsias medžiagas į spiritinę bazę. Parfumerijos rinka pernelyg sustabarėjusi, laikas jai keistis. Grįždama laiku atgal tarsi bandžiau paieškoti kitokių formų, nes anksčiau jų buvo gerokai daugiau, tai – ir pudros formos kvepalai, kvapiosios druskos, fitoliai, dervos, o šiais laikais jau galima būtų kurti modernesnes formas pritaikius šiuolaikines technologijas, integruoti daugiau ir įvairesnių natų. Kitas mano pačios etapas bus modernūs ir netgi futuristiniai kvepalai.

Kokių aromatų pasigendate dabartinėse kompozicijose?

Man nepatinka, kad kvepalai reklamose pateikiami vien kaip eroso skatinimo priemonė. Kodėl būtinai turėčiau skleisti aplink save erotinius kerus, jei šiuo metu neturiu jokių tokio pobūdžio užsakymų pasauliui? Gal man tiesiog patinka kvepintis. Arba gal noriu kaip dalelę savęs neštis kvapą vietos, miesto, kuriame neseniai lankiausi, nes įkvėpdama ir iškvėpdama ten irgi palikau savo kvapo? Gal norėčiau turėti metro ar automobilio kvapo šleifą, nes ten sėdėjau ir man tas dvelksmas patiko. Nedaug yra pavyzdžių, kai į kvepalus integruojami asfalto, žmogaus prakaito, spermos, kraujo aromatai, bet taip kūrėjai labiau nori šokiruoti, tik tai irgi nėra itin įdomu. Man taip pat nepatinka nekintami kvapai, – tokius juos padaro sintetinės medžiagos. Kvapas primena apie gyvenimo trumpumą ir akimirkos trapumą. Kvapo prigimtis – jo dinamiškumas ir efemeriškumas. Kiekvienas kvėpsnis unikalus, tad kodėl turėtume norėti, kad kvepalai išliktų vienodi keliasdešimt valandų? Kodėl jis turėtų ant manęs gulėti kaip antkapis?

Kaip kuriate kvepalus?

Mėgstu kvapą kurti kaip eilėraštį. Mano kvepalų formulės – kaip poezijos faksimilės ar kompozitoriaus ranka prirašyti gaidų sąsiuviniai. Patinka labai detaliai gilintis į kiekvieną sąskambį, suteikti jiems daug įvairių prasmių, – nesieju jų vien su fiziškumu ar erosu. Kai kurie kolegos parfumeriai teigia, kad bet kuris aromatas yra iliuzija, bet nieko panašaus. Kvapai, kaip ir pigmentai, garsai, akmuo, metalas, stiklas, yra meno priemonės, jais puikiausiai galima pasakoti olfaktorines istorijas.

Jeigu kūrėjas nepaaiškina, ką norėjo savo meno kūriniu papasakoti, dažnam kyla klausimų, kaip tai reikėtų suprasti, ką įžvelgti.

Labai mėgstu klasikinę muziką, klausau jos jau daugybę metų, bet man visai nebūtina prieš koncertą skaityti, ką parašė kritikas, sako kūrinio autorius, atlikėjas. Toks santykis su muzika galbūt neprofesionalus, bet išgirstu specifinius atlikėjo ir kūrėjo sielų virpesius, pajuntu jų sinergiją, o paskui skaitydama straipsnį matau, kad žinios kritiko visai neišlaisvino, nes jis viso to nejuto ir nesuvokė. Su aromatais taip pat – neskaitau ir nesigilinu, kas apie juos parašyta, tiesiog uostau. Kvapas pats pasakoja savo istoriją.

Ar sufleruojate, kokias istorijas pasakoja Jūsų kvepalai?

Kvapai gali pasakoti savo istorijas patys – be jokių ramentų, pagalbų, paaiškinimų. Nors ir sakoma, kad kiekvienas aromatą suvokia skirtingai, todėl kyla individualių asociacijų, daugybę kartų esu pasitikrinusi, kad žmonės geba tiksliai perskaityti tai, ką norėjau papasakoti. Aišku, suvokimą reikia lavinti. Tiek nuo kūrėjo, tiek ir nuo uostytojo priklauso, ar jis sugebės hedonistinį vertinimą – patinka ar nepatinka – paversti estetiniu, transcendentiniu, mentaliniu patyrimu.

Kaip lavintis, jeigu daugelis mūsų niekada nėra matę kvepalų aprašymuose išvardytų augalų? Kai keliaujame, dažniausiai apžiūrinėjame pastatus ir žmones, bet ne augalus.

Kai kur nors nuvažiuoju, pirmiausia aplankau botanikos sodą. Išuostau visus augalus. Ypač gerai, kai prie jų yra ir lentelės su pavadinimais, – taip lavinama uoslė. Esu tyrinėjusi rožes – vienus seniausiai žmonijos auginamų augalų, jos daug kartų selekcionuotos. Rožių aromatas dažnai neįtikėtinas – dvelkia smilkalais, žeme, benzinu, grybais, dažais, akvarele, guašu, popieriumi, pušimi. Parfumerinės rožės apskritai kvepia nerožiškai. Esu uosčiusi pelargonijų kolekciją, – jutau dervas, beržus, dūmus, šlapią asfaltą, rašalą ir t. t. Natūralią ir sintetinę aromatines medžiagas smegenys suvokia labai skirtingai, nors struktūriškai molekulė beveik tokia pati. Šiuo metu gana daug aromatinių molekulių stengiamasi išgauti organinės sintezės būdu, kad būtų kuo artimesnės natūralioms, – bakterijos priverčiamos fermentacijos būdu sintetinti tam tikrą aromatinę medžiagą, tarkim, vyno bakterijos sintetina rožių oksidą arba esterius.

Ar būna taip, kad parfumerinei istorijai pasakoti ko nors pritrūksta?

Netgi jei sudėtume visas šiuo metu kvepalų kūrėjų naudojamas natūralias ir sintetines medžiagas, natų paletė vis tiek būtų menka, palyginti su visais Žemėje egzistuojančiais kvapais. Man kartais sako, kad save riboju atmesdama sintetines medžiagas, bet iš kelių šimtų natūralių kvapiųjų substancijų galima išgauti daugiau derinių nei iš šešių tūkstančių sintetinių molekulių, kuriomis disponuoja pramonė. Aplink skraido daugybė dar netyrinėtų aromatinių junginių, jais net nesidomima. Kiekvieną parfumerį dar riboja ir paties kvapo suvokimas.

Orientuotis kvepalų rinkoje gana sunku. Pastaruoju metu susiformavęs toks atrankos kriterijus: nori originalių kvepalų – rinkis nišinius. Bus brangesni, bet geresni, o masinė gamyba banali. Kuo vadovautis patartumėte Jūs?

Ne visada nišinė parfumerija yra gera ir originali. Tarp masinio vartojimo kvepalus kuriančių meistrų yra tokių, iš kurių galima pasimokyti, o kai kurie nišinės parfumerijos kūrėjai nekelia sau labai rimtų uždavinių ir nesiekia realizuoti ypatingų idėjų, renkasi greitą gamybą iš pusfabrikačių. Svarbiausias jų akcentas – viršutinė gaida, kuria siekiama nustebinti. Žmonėms po truputį sąmonėti, galvoti, kaip jie elgiasi su gamta ir aplinka, rūpintis savimi ir ateitimi padeda natūralumo, tvarios gyvensenos banga. Parfumerija šiuo požiūriu – labiausiai atsilikusi sritis, nes ilgai mistifikuota, yra itin uždara, laikosi įsikibusi į sintetiką dėl jos pigumo ir generuojamo milžiniško pelno, todėl rinka perpildyta komercinio šlamšto. Tik pastarąjį dešimtmetį pradedama po truputį išsilaisvinti, su parfumerija susijusios žinios išeina iš pogrindžio, atsiranda nepriklausomų institutų ir kūrėjų, bet pokyčiai visgi dar labai menki.

Kartais gamintojai teigia, kad naudoja šimtu procentų natūralias medžiagas. Mums tuo netikėti?

Patartina ne tikėti kitų pasakymais, o pačiam pauostyti. Lietuvoje iš man žinomų botaninės parfumerijos prekių ženklų dar nemačiau nė vieno tokio. Šimtu procentų natūralių kvepalų ir pasaulyje dar labai nedaug. Žinomiausi jų kūrėjai – Mandy Aftel, Anya McCoy, Alexandra Balahoutis ir keli kiti.

Jūs taip pat gaminate botaninę parfumeriją, bet teigiate, kad senąsias tradicijas derinate su moderniomis technologijomis. Ką tai reiškia?

Neketinu naudoti sintetinių medžiagų, man jos – kita, svetima kalba. Mano kalba ir sielos raiška yra natūralios substancijos, bet joms, taip pat ir kitokiam kvapo atspalviui išgauti gali būti pritaikytos aplinkos nežalojančios modernios technologijos. Tarkime, jei norime šviežių, ką tik sutrintų bazilikų kvapo, reikia modernaus ekstrakcijos būdo – superkritiniu anglies dvideginiu, įprasti metodai netiks. Šis yra visiškai švarus, neteršiantis gamtos. Molekulinė distiliacija – kitas modernus būdas – leidžia frakcionuoti aromatinę medžiagą. Dabar vėl tampa madingas senųjų atarų gamybos metodas, kai skirtingos medžiagos distiliuojamos kartu, taip gaunami kodistiliatai.

Vargu ar kiekvienas galėtų skirti tiek laiko uoslei lavinti.

Gyvename juk tam, kad tobulėtume. Vynu besidomintis žmogus nebūtinai taps someljė, tačiau jis lavina pojūčius. Man kvapai svarbūs nuo vaikystės, aromatų tyrinėjimas atsitiktinai tapo mano darbu ir gyvenimo būdu, galėjau užsiimti visai kuo kitu, nes domėjausi ir kitomis sritimis. Kvapai tiesiog buvo abėcėlė, ją išmokusi ėmiau skaityti pasaulį. Uoslę kaip instrumentą pritaikau visur – tirdama reiškinius, žmones, rinkdamasi drabužius ir net knygas. Lavinu ir kitus pojūčius – klausau muzikos, žiūriu paveikslus, nes noriu vis geriau girdėti, vis giliau matyti. Prieš porą metų Sankt Peterburge įgyvendinau projektą su visiškai jokios olfaktorinės profesinės patirties neturinčiais žmonėmis, – tokia buvo sąlyga. Atrinkome ir interpretavome miesto kvapus, surengėme parodą „Peterburgo kasdienybės kvapai“. Šiuo metu kai kurie projekto dalyviai tęsia olfaktorinius tyrinėjimus jau profesionaliai, atrado tikrąjį savo talentą.

Ko labiausiai reikia parfumeriui?

Parfumeriui, kaip ir muzikantui, reikia daug dirbti, laikytis disciplinos, nuolat lavintis. Muzikantas kasdien groja, kad galėtų eiti į sceną, o aš kasdien lavinu uoslę. Sąmoningai uostydama stengiuosi įsiminti kvapus ir taip tobulinti atmintį. Štai neseniai visą dieną praleidau jostrų sode. Karšta, baigėsi vanduo, o aš vis uostau ir rašausi kiekvieno žiedo olfaktorinę analizę. Dirbdama jau esu įgijusi ir daug patirties, ir žinių, bet prieš kelerius metus nusprendžiau baigti studijas Floridoje esančiame Natūraliosios parfumerijos institute. Kol kas tai vienintelis pasaulyje profesionalus natūralios parfumerijos institutas.

Prie Jūsų aromatų nurodytos datos. Matyti, kad kuriate juos net ir kelerius metus.

Taip, tai sudėtingas procesas, jis vyksta lėtai – per vakarą sukuriu septynis ar aštuonis akordus, tačiau dažniausiai jie visi nukeliauja į archyvą, kai kurie praverčia vėliau, kai kurie – ne. Pamenu, kūriau aromatą Kipro Petrausko muziejui, – jis yra Kaune. Atsinešiau liepų žiedų ir išsikėliau užduotį sukurti būtent tokį, dar ir su gatvės aromatu, nes Kipro Petrausko liepos – iš Laisvės alėjos. Labai ilgai dirbau, nuvažiavau į Kauną išbandyti erdvėje, bet grįžau su ašaromis. Pasirodė, kad toje aplinkoje aromatas išsiskleidė visai kitaip. Nors aplinkiniai gyrė, man jis neatrodė tinkamas, perkonstravau. Ilgokai kūriau Operos ir baleto teatro identiteto kvapą. Ėjau, uosčiau jų karštą šokoladą, bet kompozicijoje vis kažko trūko, kol sumaniau įdėti salierų natą, ir kvapas užgrojo. Regis, tikrai pavyko sukurti elegantišką, rafinuotą karšto tekančio šokolado aromatą.

Kas atsveria sunkų darbą?

Esu visiškai neromantiškas žmogus, gyvenu savo vidinį gyvenimą, ir man to pakanka. Dažnai einu miegoti penktą ryto, devintą ar dešimtą jau keliuosi, darau rašto darbus, skaitau, ruošiuosi paskaitoms, tvarkau verslo reikalaus… Netrunka ir vakaras ateiti, tada sėdu prie savo kvapų vargonų. Vakare uoslė – ne tik mano, mūsų visų – pati geriausia, todėl dirbu nuo šešių iki daugmaž dvyliktos nakties. Paskui vėl skaitau, rašau, mąstau.

Tai iš  Jūsų tikėtis vakarienės neverta? Kvapais soti?

Kai kurie kvapai tikrai malšina apetitą, o kiti kelia – staiga labai užsinoriu valgyti. Maisto neruošiu, tai daro vyras. Man gaminti patinka, tik neturiu tam laiko. Apskritai valgau mažai, dirbdama niekada neužkandžiauju. Tiesiog tiek daug visko įdomaus veikiu, kad pavalgyti net pamirštu. Tiesa, ragauti labai mėgstu.

Venecijos architektūros bienalėje pristatėte ir savo sukurtą lietuviško maisto identiteto kvapą. Atrodo, kvapai pradeda dalyvauti kaip lygiaverčiai meno kūriniai įvairiuose šou.

Taip, dabar vis dažniau užsakoma sukurti identiteto kvapų. Tai – ne parfumerijos, o kvapų meno sritis. Įmonės, parduotuvės užsisako išgauti jų tapatybę nusakančius kvapus. Po ilgų diskusijų su maisto antropologu Jonu Paleku nutarėme, kad lietuviško maisto kvapas susideda iš juodos duonos, medaus, serbentų uogienės ir balto sūrio. Juoda duona mus išskiria iš kitų tautų, tokios daugiau nėra niekur, nors juodą duoną kepa ir latviai, estai, rusai.

Koks Jūsų, kaip parfumerės, skiriamasis bruožas?

Man patinka skaidrūs aromatai – sniego, oro po lietaus, tiesiog dvelksmo, ką sunku pagauti, apčiuopti. Bandau juos suvokti, ištirti. Taip pat patinka ir žemės paviršiaus kvapai – dulkių, asfalto, šlapios žemės, dūmų. Pati labai retai kvepinuosi. Mano sūnus Gabrielius pradėjo kurti kvapų kompozicijas būdamas devynerių, dabar jam jau devyniolika, šiuo metu užsiima fotografija, bet viliuosi, kad kada nors grįš prie kvapų, nes turi gerą uoslę, žinių ir jam sekasi. Kai 2010-aisiais kūrėme pirmąją Lietuvoje olfaktorinio meno parodą „Rožių sodas“, jis sumaišė nuostabų kvapą. Vis dar turiu jį, buteliuką nešiojuosi kaip talismaną, pasiimu į keliones ir kartais netgi pasikvepinu, kai būnu labai nutolusi nuo savo vargonų.

Ar galėtume kvepintis tais aromatais, kuriuos kuriate parodoms?

Po parodos „Maištaujančios knygos“ – jai su olfaktorinio meno grupe „Hortus apertus“ sukūrėme Reformacijos epochos knygų kvapą – dvi moterys prisipažino, kad norėtų tokio aromato, tik bijo, kad galbūt nenormalu kvepėti senomis knygomis. Kvepėkite, kuo tik širdis geidžia!

© Laimė Kiškūnė

MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotraukos
Nuoroda į straipsnį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.