Kvapai kosmetikoje. Pokalbis su Laime Kiškūne, ištrauka iš G. Azguridienės knygos „Kosmetika“

Apie eterinių aliejų rizikas kalbama ir rašoma daug. Ypač apie tai mėgsta kalbėti įprastinės kosmetikos, parfumerijos ir švaros prekių gamintojai. Tačiau įdomu, kad nei vienas kalbintas profesionalas, dešimtmečius dirbdamas kasdien su eteriniais aliejais plikomis rankomis nepatyrė jokio neigiamo poveikio. Ar jums teko pačiai ar artimoje aplinkoje susidurti su kenksmingu eterinių aliejų poveikiu odai?

Mano praktikoj nebuvo tokio atvejo. Ir nesistebiu, kad kitiems nepasitaikė. Jei būtų buvęs toks atvejis, tai būtų skandalas. Atvejis būtų plačiai išviešintas ir neabejoju, kad dalis eterinių aliejų būtų uždrausta. Taigi kalbame apie potencialias rizikas, ne apie realias padarytas žalas. Ir apsibrėžiam, kad kalbame apie aromaterapinius eterinius aliejus, kuriuos žmonės naudoja kasdien, kambariams kvėpinti, vonioms, masažiniam aliejui ir kartais įsilašina į kosmetiką.

Yra eterinių aliejų, kurių koncentracija kosmetikos priemonėse turi būti labai maža – iki 0,01%. Tai pasakytina apie eterinius aliejus, turinčius agresyvių fenolinių junginių: cinamalio, timolio ir karvakrolio, kurie gali sukelti stiprų odos sudirgimą ir dermatitą. Visų pirma minėčiau cinamono žievės eterinį aliejų. Kosmetikoje taip pat nerekomenduočiau patiems naudoti čiobrelių, raudonėlių, dašių eterinių aliejų, jei nesate specialistai. Jei esate specialistai, turite tiksliai suskaičiuoti koncentraciją. Arba nenaudoti jų, nes eterinių aliejų pasirinkimas ir be šių kelių paminėtų yra didžiulis.

Vertinant kiekius reikėtų turėti omenyje, kad eterinių aliejų kosmetikos produkte naudojama labai nedaug: iki 3%, mažiems vaikams 0.5-1%. Kosmetikos savybėms pasiekti daugiau naudojami augalų CO2 ekstraktai.

Kita grupė yra fototoksiniai (didinantys odos jautrumą saulės šviesai) eteriniai aliejai. Tai citrusų ir skėtinių augalų eteriniai aliejai: kaip antai laimų, citrinų, greipfrutų, salierų. Fototoksiškumu pasižymi tik spausti iš žievelių citrusų eteriniai aliejai (į juos patenka furanokumarinai). Kosmetikos su jais nereikėtų naudoti prieš einant į saulę, nes ypač laimų ar bergamočių eterinis aliejus gali itin padidinti odos jautrumą ir sukelti sunkų odos nudegimą. Turi praeiti bent keletas valandų po kosmetikos su skėtinių ar citrusų eterinių aliejų panaudojimo, kad per tą laiką eteriniai aliejai pilnai pasišalintų iš odos ląstelių. Taigi juos ramiai galima naudoti naktiniams kremams ar kitoje vakare naudojamoje kosmetikoje. Šie įspėjimai galioja kai kalbame apie kontaktą su oda. Jei norisi bergamočių, salierų ar šventagaršvių kvapo, jų eteriniai aliejai puikiai gali būti naudojami kartu su kitais citrusų, prieskonių ar medžių aliejais patalpų kvepinimui bet kuriuo paros metu.
Taip pat nereikėtų naudoti pasenusių ar ne itin kokybiškų eterinių aliejų, juose gali būti peroksidų, kurie stipriai sudirgins odą, ypač tai pasakytina apie spygliuočius, mirtenes. Neaiškios kilmės eteriniuose aliejuose gali būti sintetinių, alergizuojančių junginių. Todėl tam tikras budrumas visuomet reikalingas.

Bet jei tų blogųjų potyrių realiai nėra, iš kur kyla nuomonė ir netgi teisinės normos, kad eteriniai aliejai kosmetikoje yra potencialūs alergenai?

To priežastys įvairios. Pirmoji matyt visgi yra susijusi su tyrimų metodika.
Daugelį metų eteriniai aliejai buvo tiriami kaip atskirų cheminių junginių mišinys. Buvo tiriamas ir aprašomas atskiros molekulės, išimtos iš bendro konteksto, elgesys. Ir tik visai neseniai buvo susitarta eterinius aliejus, absoliutus, atarus, kodistiliatus pavadinti natūraliomis kompleksinėmis substancijomis (anglų k.– Natural Complex Substances, (NCS).

Nuo įkūrimo 1966 m. RIFM (Research Institute of Fragrance Materials) pagal cheminių junginių standartus aprašė 1447 cheminius junginius ir pateikė 3500 toksikologinių vertinimų. Pagal šio instituto standartus buvo uždrausta naudoti 187 substancijas ir 84 specifines jų sudėtines dalis. Tačiau natūralioms kompleksinėms substancijoms (NCS) nebuvo sukurta tinkama tyrimų metodika, jos buvo tiriamos tais pačiais metodais, kaip ir sintetinės molekulės. Dėl šios priežasties, keletas eterinių aliejų junginių pateko į alergenų, kenksmingų medžiagų sąrašus. Visiškai ignoruojant įvairiose klinikose atliktus eterinių aliejų tyrimus.
Ir tik prieš kelis metus Tarptautinės prekybos eteriniais aliejais ir kvapais federacijos (IFEAT – The International Federation of Essential Oils and Aroma Trades) ir jos mokslinio komiteto iniciatyva buvo apibrėžta, kad natūrali kompleksinė substancija nėra atskirų komponentų mišinys ir jos saugumo tyrimas reikalauja kitokio požiūrio. 2013 m. IFEAT sudarė sutartį su RIFM dėl eterinių aliejų, kaip kompleksinių substancijų tyrimo.

Šiuo metu RIFM testus praėjo kvapiųjų kanangų (ilangilangų), kvapiųjų šalavijų ir degmedžių eteriniai aliejai. Alergologinių tyrimų rezultatai yra visiškai neigiami – pasirodė, kad juose esantys potencialūs alergenai linalolis, linalyl acetatas nesukėlė jokių reakcijų. Pagrindiniai tyrimai dėl genotoksiškumo (kaip eterinis aliejus veikia genetinę ląstelės medžiagą ir ar gali sukelti vėžį), mutageniškumo (ar sukelia mutacijas) ir citogeniškumo (poveikis ląstelių dauginimuisi) taip pat neigiami.
RIFM mokslininkai suplanavę ištirti 250 natūralių substancijų.
Tokie tyrimai užtrunka, bet tikėtina, kad po kurio laiko pasikeis požiūris į eterinius aliejus.

Akivaizdu, kad eterinis aliejus yra kompleksas. Ir kai geraniolis, mentolis, linalolis, limonenas yra sudėtingame eterinio aliejaus komplekse, jis elgiasi visaip kitaip, nei atskirai paimtos molekulės. Molekulės eteriniame aliejuje yra susijusios tarpusavyje įvairiopais ryšiais: fiziniais, elektriniais, ne tik cheminiais. Ir poveikis gali būti netgi priešingas. Nereikia įsivaizduoti, kad eterinis aliejus yra rinkinys besiblaškančio geraniolio, linalolio, benzyl benzoato molekulių. Jis nėra rinkinys, jis yra organinis darinys. Augalas savo syvus sukuria tobulai iki molekulės. Sintetinėse medžiagose izomerų ir enantiomerų santykis bus vienoks, o augale – visiškai kitoks. Be to, yra dalykų, kurių mes dar nežinome. Yra neidentifikuotų junginių, kuriuos ištyrus paaiškėja, kad jie yra labai svarbūs eterinio aliejaus (ar kito darinio) savybėms. O kol neištiria, tai tarsi ir nesvarbūs.

Grynas sintetinis linalolis yra tikras alergenas – nebūtina net ant odos tepti, jautresniam žmogui pakanka pauostyti ir odą ims niežėti. Nors kasdien sėdžiu tarp šimtų eterinių aliejų, kuriuose natūraliai yra linalolio, tačiau man niekada nieko nebuvo nutikę, nepaisant, kad aš tuos eterinius aliejus grynus nuolat testuoju ant savo odos.
Tačiau šiais laikais bet kas gali reaguoti į bet ką, todėl rekomenduojama prieš naudojant naują kosmetikos priemonę pasidaryti testuką, ypač jei jau yra buvę alergijų. Ypač prieš pardedant naudoti naują produktą, pasitepti trupučiu to produkto alkūnės linkyje. Paprastai reakcija, jeigu ji yra, iš karto matosi. Arba pasitepus palikti per naktį.

Kita priežastis, kodėl eteriniams aliejams priskiriamos ne jų nuodėmės – cheminės kosmetikos ir parfumerijos lobizmas. Ši tendencija pastebima ir stiprėjanti. Natūralu, kad pastaraisiais dešimtmečiais augant vartotojų susidomėjimui natūralia kosmetika ir kartu augant žmonių jautrumui bei alergijų skaičiui, komercinės kosmetikos bei kvapų gamintojai siekia pakeisti tą tendenciją ir susigrąžinti prarastus vartotojus. Eteriniai aliejai yra geras tam taikinys, todėl, kad tai sudėtingos, koncentruotos ir realų poveikį turinčios medžiagos.
Susirūpinimui dar labiau padidinti pasitarnauja ir nesąžiningi gamintojai: augintojai, distiliuotojai, pilstytojai ir pardavėjai. Ne paslaptis, kad eteriniai aliejai norint didesnio „derliaus“, skiedžiami, maišomi su sintetiniais priedais, augalai, prieš juos nuimant, purškiami sintetinėmis medžiagomis dėl ryškesnio kvapo, gražesnės chromatogramos ir t.t. Tokie produktai tikrai yra nesaugūs ir gadina eterinių aliejų reputaciją bei duoda pagrindo pertekliniam reguliavimui.

Tačiau ratas jau apsisuko, rimtos organizacijos (tokios kaip mano minėtas kvapiųjų junginių tyrimų institutas, RIFM) peržiūri eterinių aliejų tyrimų metodus. Po tokių išties objektyvių tyrimų paaiškėja, kad natūralūs ir korektiškai naudojami eteriniai aliejai jokių alergijų nesukelia, jas sukelia jų sintetiniai analogai. Taigi po kurio laiko galime tikėtis naujo požiūrio ir oficialiuose sluoksniuose.

Kvapai. Nemažai žmonių nesirenka natūralios kosmetikos dėl jos kvapo. Jie sako, kad jis kažkoks kitoks nei kosmetika, jų nuomone, turėtų kvepėti ir todėl nemalonus. Ar tai tikrai natūralios kosmetikos bėda?

Greičiau tai mūsų visuomenės, kuri neskatina lavinti savo uoslės, bėda. Mūsų civilizacija jau kokie 300 metų (nuo Švietimo amžiaus) koncentruojasi į proto šviesą ir regą. Žmogus nori matyti, tada patiki. Po to nori girdėti. Ir tik galiausiai čiuopti ir užuosti. Tačiau žmogaus pasaulio suvokimui reikalingi visi jam duoti 5 fiziologiniai pojūčiai! Tuo tarpu istoriškai, kultūriškai, antropologiškai išaukštinti buvo tik du, o kiti nurašyti į antrą planą. Kadangi uoslės pojūčio nepažįstame, neugdome, turime tik du kvapo suvokimo variantus „kvepia“ arba „smirdi“. Ir jei kažkokio kvapo nepažįstame, iš karto dedame į smirdėjimo lentyną. Nes žmogus bijo pats pasidomėti tuo, ko nepažįsta. Jis net neatsidaręs dėžutės „žino“, kad smirdi. Kaip ir natūralų maistą valgo dėl to, kad sveika, ne dėl to, kad skanu. Kam tada uostyti tuos keistus natūralius kvapus, jei nežinoma jokia tokio veiksmo nauda?

Bet juk uoslė žmogaus evoliucijoje labai svarbi. Pagal kvapą žmogus atskyrė valgomą nuo nevalgomo, surado vaistinius augalus, pagaliau, kvapai keičia mintis (nei viena religija neapsieina be kvapų praktikose ir ritualuose). Kvapai veikia ne tik mūsų nuotaiką ir jausmus, bet mintis bei organizmo fiziologines reakcijas. Taigi problema yra kvapo suvokimas, ne natūralūs kvapai kaip tokie.
Kuo žmogus labiau lavina savo jusles, tuo jo santykis su pasauliu yra subtilesnis. Taigi lyg ir atsiranda tam tikra gyvenimo misija – padėti, kad žmonių santykis su pasauliu būtų subtilesnis.

Kadangi šiandien žmonės pažįsta labai mažai kvapų ir nuolat susiduria su ypač stipriais ir plokščiais sintetiniais kvapais, nenuostabu, kad jie turi sunkumų atpažindami natūralius kvapus, su kuriais dažnai nesusiduria. Nes natūralūs kvapai yra subtilūs bei daugialypiai. Kadangi žmogus tų kvapų nepažįsta, jis negali jų vertinti. Norėdamas juos pažinti jis turėtų skirti dėmesio savo uoslės higienai ir atsikratyti didžiųjų dirgintojų: prikvėpintų cheminių skalbiklių, komercinių kvepalų, dezodorantų, tualeto gaiviklių, kambarių bei automobilio salonų aromatizatorių! Jų visų kvapas yra agresyvus sintetinis ir banalus, be jokių niuansų. Tokiuose kvapuose gyvenantis žmogus niekaip negalės „sugauti“ tylaus augalų kvepėjimo. Jam tokie kvapai atrodys mažų mažiausia keisti.

Betyrinėdami kvapus žmonės atranda, kad jų nuomonė apie juos kinta. Taip pat jie pradeda suprasti, kad ne viskas kvepia taip, kaip vaizduojama, reklamuojama ir vadinama masinėje parfumerijoje ir kosmetikoje. Kad ten dažniausiai kvapą sudaro sintetinės molekulės, o realūs augalai minimi tik dėl rinkodaros. Neturėtų tuomet stebinti, kad realų cinamoną ar vanilę pauostę žmonės nustemba, kad kvapas toks švelnus, tarsi neryškus. Ir mangų sviestas natūralus nekvepia mangais – juk ne iš vaisių mangų sviestas gaminamas, iš kauliukų. O žmonės jį pažįsta būtent tokį – aiškaus, ryškaus sintetinio kvapo, iš įprastinės cheminės kosmetikos, kvepalų, patalpų aromatizatorių.

Ar labai baisus tas išbėrimas?

Vienas kartas tikrai nieko baisaus. Jeigu išbėrė tikrai nuo eterinio aliejaus (kas šiaip yra didžiulė retenybė), reikia prisiminti, kad eteriniai aliejai yra lakios medžiagos, jiems išgaravus, dingsta ir jų poveikis. Ir tai gera pamoka žinoti, kad arba esi tai medžiagai jautrus, arba koncentracija buvo per didelė.

Neretai pasitaiko, kad žmones išberia ne nuo tos mažytės eterinių aliejų koncentracijos, o dėl to, kad jie naudoja pasenusį kremą. Taupo taupo, kol jis visai pasensta. Jei galiojimo laikas pasibaigęs ir kremo kvapas arba konsistencija pakitę, jo naudoti nereikėtų. Nes tada odos reakcija bus ne į tas medžiagas, kurios sudėtyje parašytos, o į kažkokias medžiagas, susidariusios besioksiduojant kremui ir kurios yra neprognozuojamos.

Medžiagos per odą labai gerai papuola į organizmą ir atsideda riebaliniame sluoksnyje, ypač moterims. Daug sintetinių priemonių naudojantis žmogus yra nuolat lengvai apsinuodijęs, nes poodiniame riebaliniame sluoksnyje prisikaupusios cheminės medžiagos palaipsniui skyla ir visą laiką patenka į limfą, kraujotaką, nuodydamos organizmą. Papasakosiu akivaizdų asmeninį pavyzdį. Buvau pakviesta su kompanija praleisti kalnuose „sveikatos ir grožio“ atostogas. Programoje buvo numatyta pirtis ir aš buvau pakviesta kaip pirčių žinovė. Bet įvyko toks nemalonus nutikimas. Patį pirmą kartą nuėjus į pirtį ir jau pradėjus prakaituoti iš tų begalo intelektualių rafinuotų ir save prižiūrinčių moterų pradėjo eiti toks baisus kvapas, kad visoms teko bėgti lauk, o man tą pirtį vėdinti. Kas gi atsitiko? Nei viena jų nebuvo gyvenime buvusi pirtyje, o kosmetikos naudojo daug, ir, žinoma, pačios prestižiškiausios. Taigi pirtyje su prakaitu ėmė išeidinėti visa tai, ką jos ant savęs susitepė. Pradžioje tos dienos kosmetika, tai dar kvapas ištveriamas buvo, bet kuo toliau, tuo blogiau. Net rankšluosčius, kuriais buvo apsivyniojusios toje pirtyje, teko išmesti. Ėjome į pirtį kasdien visą savaitę, po kelių dienų baisusis kvapas dingo, oda ir gilesni audiniai po truputį išsivalė.

O ką patarti pereinantiems iš sintetinės į natūralią kosmetiką?

Levandų hidrolatą purkšti raminimui ir lengvą aliejų pleiskanojimui mažinti, kol natūraliai oda grįš į savo sveiką būklę. Bet kai rezultatas pasimato, jis atperka viską. Žmogus pajaunėja dešimčia metų! Iš nutinkuotos pilkos sienos gimsta gyva švytinti oda ir tikras grožis! Tarsi kitas žmogus. Taip, tam reikia kantrybės, bet rezultatas to vertas.

Nuolat nešiojamas makiažas labai blogai veikia mūsų odą. Krempudra atima iš odos galimybę kvėpuoti, o ji juk yra šalinimo organas! Krempudra ne tik užkemša poras, ji neleidžia odai funkcionuoti.
Darant pokyčius reikia būti jiems pribrendus. Aš pati cheminės kosmetikos beveik nenaudojau – kiek bandydavau, vis išberdavo. Kažkada pabandžiau gryną kokosų aliejų ir pajutau neapsakomą malonumą. Suvokiau, kad jei odai duodi gero, ji leidžia tai pajusti. Abejonių nekyla.

Iki šiol taip, natūralios kosmetikos vartotojais tampama dažniausiai dėl to, kad atsirado odos problemos, kurių su chemine kosmetika bei dermatologiniais tepalais išspręst nepavyko. Tačiau jauni žmonės ateina labai natūraliai prie natūralių dalykų. Jiems tai neatrodo nei senamadiška, nei keista, nei neveiksminga, nei nemadinga. Bet jaunimas, ypač intelektualus, ir nėra taip prisirišęs prie standartų – jiems nėra taip būtina kas dieną į darbą ar mokyklą eiti nusitinkavus.

Mes neįvertinam, kaip greitai keičiasi mūsų skoniai. Žmogus pauostė rožių hidrolato, jam pasirodė, kad kvepia nemaloniai, greičiau smirdi. Bet smegenyse įsijungė kvapų atmintis, procesai ėmė vykti. Po kelių savaičių žmogus užėjo vėl, pasitikrinti ar tikrai rožė taip gali smirdėti. Pauosto ir sako, na va, ana tai smirdėjo, o ši visai kitas reikalas – kvepia. Nors rožė ta pati.

(Ištrauka iš G. Azguridienės knygos KOSMETIKA)
Nuotr. Olivier Placet