Aštuonios vasaros kvapo žolės 

Augalų simbolizmo ištakos 

Daugelis mokslininkų, tyrinėjančių gamtą ir augalus, buvo mokomi griežtai laikytis loginės minties bei kontroliuojamų eksperimentų seka paremtų faktų, kurie vieninteliai laikomi tikruoju mokslu. Tačiau daugelis tų pačių mokslininkų kažkuriame gyvenimo tarpsnyje ima suvokti, jog mokslo progresas kyla iš intuityvių įžvalgų, kurios itin dažnai išnyra iš netikėtų paralelių, kombinacijų ar nelauktų atradimų, kurie niekaip negali atsirasti vien iš loginio mąstymo. Šiuo požiūriu mokslas priartėja prie meno ir tampa į jį panašus. Meninis mąstymas, jei taip galima pavadinti, yra būdingas bet kurios visuomenės pasaulio supratimui. Jis yra didelė bendros pasaulinės kultūros dalis. 

Kvapų kultūros paskaitomis, seminarais, straipsniais taip pat stengiamės atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip ankstesnės žmonijos kartos ir civilizacijos, kurios turėjo mažiau sąlyčio su itin racionaliu ir eksperimentiniu mokslu, būdingu nūdienai, mokėjo paaiškinti augalų pasaulio stebėjimus. Dalis jų tapo filosofijos ir religijos dalimi, tačiau ir be jų žmonės aiškinosi tiek retus, tiek ir kasdienius reiškinius ir teikė jiems vienokią ar kitokią reikšmę. Šis aiškinimasis yra tikrasis simbolizmo šaltinis, kuris įtikinamai parodo, jog žmogaus mąstymui reikia kur kas daugiau, nei tik analitinio, tegu ir itin išvystyto, mokslinio požiūrio. Daugeliui reiškinių paaiškinti reikia kur kas platesnės, netgi visą apimančios, pasaulėžiūros. O daugelis simbolinių aiškinimų įgavo kūną mituose ar pasakose. 

Biologai itin dažnai junta, jog augalo neįmanoma paaiškinti vien tik kaip biocheminės struktūros, o augalo savybės pranoksta jo sudėtinių dalių savybių sumą. Todėl nenuostabu, kad mūsų protėviai augalams priskyrė ir į juos projektavo tiek daug žmogiškų bei dieviškų savybių.  

Turime viltį, jog ir šie straipsniai bent truputį paskleis šviesos apie augalų kultūrines ir tradicines simbolines prasmes, kurios išsikristalizavo per tūkstantmečius žmonėms gyvenant kur kas artimesnėje draugijoje su augalais, nei gyvename dabar. 

Pasaulio augalų simbolizmas yra labai platus, todėl kiekvieną kartą paliečiame tik mažą jo dalelę. Šį kartą apsiribosime „artimesniais“ mums, t.y. Viduržemio jūros regiono, augalais. „Artimesniais“ juos galime vadinti su tam tikrom išlygom, nes daugelis tų augalų, kurie jau keletą šimtmečių vienaip ar kitaip gyvena šalia mūsų, vis tik yra atkeliavę iš gerokai egzotiškesnių kraštų – Indijos, Persijos, Indonezijos, Afrikos. 

Kaip liudija istoriniai šaltiniai, senuosius vaistinius, aromatinius. dekoratyvinius augalus žmonės nuo neatmenamų laikų naudojo šventyklose, kapavietėse, valdovų rūmuose. Šiandien daugelio simboliais tapusių augalų ir jų antrinių metabolitų, t.y. eterinių aliejų, savybės yra patikrintos loginiu eksperimentiniu mokslu ir patvirtintos jų gydomosios galios. 

Augalų simbolizmo era, taip jaudinusi žmones ir apėmusi 4 -5 tūkstantmečius, ėmė blėsti ankstyvaisiais Modernizmo amžiais – Apšvietos laikotarpiu. Šiuo metu augalai vėl populiarėja, tačiau kol kas tik kaip patalpų ar sodų dekoracija, ar vaistažolės, be gilesnės simbolinės ir transcendentinės prasmės… 

Lietuviškos vasaros kvapas 

Taigi… 

tegu permainingos lietuviškos vasaros kvapą išreiškia aštuonios žalios žolės. Jeigu jas sudėtume į išmoningą kvapų puokštę, gautume itin subtilų, lengvai kaitinantį ir džiovinantį vasaros dvelksmą, gyvybės, sveikatos, geros nuotaikos ir šviesios dvasios šaltinį, malonų ir giedrą, kaip pati vasara. 

Puokštės komponavimui turime visą, ko reikia: pauosčius tuos vidurvasario kvepalus pirmiausiai padvelkia gaivus, balzamiškas nemariųjų mirtų lapelių kvapas, vos vos vėluodamos nukvimpa saldžios ir lengvos, tarsi nuaustos iš ryto rūko, kvapiųjų šalavijų sruogos, čia pat ir takūs it ūmaus vasaros lietaus šuorai nučiurlena žali citrininių mėtų kvapo srautai, kartu su savo džiaugsminga tėkme atnešdami kilnų ir karališkai taurų bazilikų ir tulasių gūsį, juos ramina ir motiniškai „prilaiko“ gėliški ir sodrūs pelargonijų kvapai, maloniai, santūriai tą puokštę pasaldina melisų lapeliai. Regis jau turime išbaigtą, veik tobulą vidurvasario kvapą…  

Tačiau kokia vasara be kaitros? Be aitrių, medumi kvepiančių čiobrelių? Juk tai sausai karštas Vasaros alcheminės Ugnies kvapas! Stiprus, neužgožiamas, kaip pati gyvybė, kaip žolės veržimasis iš juodos žemės glėbio, kaip atgal į žemę krentančio vaisiaus pirmapradis triukšmas! 

Žemė… Ar įmanomi kvepalai be žemės kvapo? Be tos substancijos, kuri suteikia visam kam pagrindą, darniai sujungdama į visumą tiek įvairiausių gaidų ir priegaidžių? Gamta nepašykštėjo žemės kvapų, išreikštų pačiais netikėčiausiais būdais. Žalia žolė, išoriškai panaši į mėtą ar melisą, kvepianti šlapia žeme, samanomis, šiaudų ražienomis. Kas ji? Ilgai jūsų nevarginsime ir atskleisime paslaptį – tai pačiulis

Štai ir visas aštuonetas žalių žolių, dailiai sugulusių į vasaros kvepalų puokštę. 

Šios kvapnios žolės džiugina ne tik savo kvapu ar vaistinėmis savybėmis, jos daugeliui žmonių įkvėpdavo vaizdinius, asociacijas, kol ilgainiui virto simboliais. Nei viena kultūra ir klasikinė medicina neapsiėjo be šių žolių pagalbos. 

Mirtos. Myrtus communis. 

Faraonės Chatšepsutės sodas 

Mirtos kvepiantys medeliai kubiluos, 
            gabenami laivais iš kedro 
faraonės Chatšepsutės sodui, – 
            palinkėkim plaukiant oro giedro. 

Iš akacijos, iš šilkmedžio  
            kadaise išskobtos medinės valtys 
plaukia iš tamsos į begalybę – 
            koks svaigus, koks keistas sielų sąlytis, 
sfinksai sergi begalybę marmuro pakopų 
            ir žalumą sodrų 
mirtos nenudžiūstančių medelių – 
            paslaptį senų Egipto sodų. 

Šiuo sodo ir mirtos amžinos kelionės eilėraščiu prasideda J. Vaičiūnaitės poezijos knyga „Kai skleidžiasi papirusai“, išleista 1997.  

Tas amžinai žalias krūmas ar nedidelis medelis, žydintis subtiliais baltais žiedais –aprašytas papirusuose – iš tiesų kilęs iš Šiaurės Afrikos, antikoje buvo pradėtas auginti Viduržemio jūros pakrantėse, kaip sodų puošmena. Antikinėje Graikijoje rožės ir mirtos buvo pašvęstos pačiai gražiausiai deivei – Afroditei. 

Žymiausias romėnų poetas Vergilijus aiškino, jog „ tuopa brangiausia Herakliui, vynuogė – Bachui, mirta – mylimai Venerai, o jo paties mylėtas lauras – Apolonui“. Veneros dieną moterys maudėsi su mirtų vainikais, nuotakos puošėsi mirtų puokštelėmis. 

Viduramžių soduose trubadūrai dainavo apie meilę, jai suteikdami pačių gražiausių gėlių – rožių, lelijų ir mirtų vardus. Viduržemio jūros regiono kultūroje amžinai žaliuojanti mirta buvo meilės ir nemirtingumo, jaunystės ir skaistumo simbolis. 

Žydų liturgijoje mirta yra viena iš keturių šventų augalų. Mirta maloniai kvepia, tačiau yra kartaus skonio, todėl ji atstovauja tuos, kurie daro gerus darbus nepaisant to, jog neturi Toros mokymo žinojimo. Mirtos šakelę maldininkai laiko kartu su citrono, palmės ir dviem gluosnio šakelėm. Žydų misticizme mirta simbolizuoja vyrišką, visatą kuriančią jėgą. Šioje kultūroje mirtų šakelės duodamos jaunikiams prieš įžengiant į vestuvių nakties kambarį.  

Europoje iš mirtų taip pat daromos vestuvinės puokštės. Mirtos šakelė iš karalienės Viktorijos vestuvių puokštės buvo pasodinta, ji prigijo ir to istorinio medelio šakelės įkomponuojamos į visų karališkų nuotakų vestuvines puokštes. 

Mirtos simbolizuoja Rojaus sodą ir jo kvapą. 

Mirtą graikai vertino kaip puikų antiseptiką. Garsusis antikos gydytojas ir farmacininkas Dioskūridas (5 m.e.a.) mirtos lapų ištrauką vyne skirdavo plaučių ir pūslės uždegimams gydyti.  

Klinikiniai tyrimai parodė, jog Dioskūridas neklydo. Mirtos et aliejus ypač vertingas gydyti chroniškiems plaučių uždegimams ir katarams.  

Iš jos lapų ir šakelių gaunamas et aliejus, turintis malonų, šviežią, balzaminį, skaidrų kvapą. Jis praskaidrina protą ir padeda susitelkti meditacijai. 

Mirtos et aliejus padeda prisitaikyti prie erzinančio aplinkos poveikio ir kovoti su šiuolaikinės civilizacijos rykšte – alergijomis. Mirta taip pat padeda atsikratyti nepageidautinų įpročių. Jos eterinis aliejus įeina į įvairių mišinių, skirtų norintiems atsisakyti rūkymo įpročio, priklausomybės nuo narkotikų ir emocinių idee fixee sudėtį. Be to, mirta valo ir tonizuoja odą. 

Kontraindikacijų neturi.  

Kvapieji šalavijai. Salvia sclarea. 

Tai Viduržemio jūros regiono puošmena ir kultūrinis simbolis. Jie buvo vertinami kaip medicininės, aromatinės, kulinarinės žolės ir sodo augalai. Šiuo metu paplitę visame žemės rutulyje. Jie naudojami ne tik maisto gamybai, alaus darymui, bet ir arbatose, antpiluose, acto ištraukose, kompresuose, skalavimo skysčiuose nuo gerklės ir burnos infekcijų, žaizdų gydymui ir nuo galvos skausmo.  

Kvapiųjų šalavijų aprašymai siekia žymiojo botaniko Teofrasto (4 a. pr. m.e.), Dioskūrido (1 m.e.a) ir istoriko Plinijaus (1 m.e.a.) laikus.  

Romėnai jį vadino „herba sacra“. Šalavijai buvo laikomi žole, kuri gali išgelbėti nuo ligos ir mirties. Ankstyvojo renesanso žolininkas John‘as Gerard‘as rašė: „šalavijas yra ypatingai geras galvai ir smegenims, jis skatina jausmus ir atmintį“. 

Kvapieji, arba muskatiniai šalavijai dar vadinami clary sage – pranc. clair – šviesus, skaidrus, retas, o sage – išminčius, kuklus žmogus ir pan. Tačiau tokį kilnų pavadinimą jie galėjo įgyti ir dėl sėklų savybės išvalyti svetimkūnius iš akies. Kvapiųjų šalavijų sėklos turi nemažai gleivių. Senieji žolių vadovai rekomenduoja sėklytę įdėti į akį, jei į ją pateko svetimkūnis. Jis prilips prie gleivingos sėklytės ir nesunku bus jį pašalinti iš akies.  

Šalavijus naudojo pribuvėjos gimdymui palengvinti, žiniuonės jais gelbėjo nuo gyvatės įkandimo. Jei šalavijas gerai keroja kieno nors sode, tai žinokite, kad to namai irgi klesti ir tvarką juose palaiko moteris, o jei šalavijas miršta, tai miršta ir tų namų gerovė. 

Kvapieji, arba muskatiniai, šalavijai gamtos dovana moterims. Kvapiųjų šalavijų eterinis aliejus moterims suteikia aiškumo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jis išlaisvina nuo tokių nemalonių PMS simptomų kaip tinimai, depresija ir nerimas, reguliuoja menstruacijų ciklą ir sumažina karščio pliūpsnius.  

Greta atpalaiduojančio ir spazmolitinio poveikio, kvapiųjų šalavijų eterinis aliejus kelia nuotaiką. Anksčiau Vokietijoje kvapiųjų šalavijų dėdavo į alų ir vyną. Šitas augalas atjaunina endokrininę sistemą, normalizuoja hipofizio darbą ir turi daug gerų vaistinio šalavijo savybių, tačiau nėra toks stiprus, kaip vaistiniai šalavijai. Ypač vertinami kvapieji šalavijai menopauzės metu. Kaip fitoestrogenų šaltinį juos rekomenduojama vartoti į vidų, taip pat maloniai kvepiančiu švelniu eteriniu aliejumi galima pasitepti šlapią odą. 

Kvapiųjų šalavijų substancijos veikia gerklę ir kalbos centrą smegenyse, ir ne tik dainininkams, kurie nori išlavinti balsą, bet ir žmonėms, kurie stengiasi kažką pasakyti, bet negali rasti tinkamų žodžių. Žmonėms, kurie bijo savo kūrybinės galios taip pat patariama kreiptis į šalavijus – juos deginti kaip smilkalus arba naudoti jų eterinį aliejų. 

Kvapieji šalavijai yra tokie švelnūs, jog kontraindikacijų, manoma, neturi.  

Citrininės pipirmėtės. Mentha x piperita L. sbsp. citrata 

Turbūt neatsitiktinai įvairios kultūros tiek daug augalų paskyrė meilės, vaisingumo, gausos, gyvybės deivei Venerai ir jos vardu pavadintai planetai. Mėtos irgi patiria šios planetos įtaką, nors veikia jai antipatiškai, mat mėtos pagal klasikinės graikų-arabų medicinos kokybių paradigmą yra karštos ir sausos, o Venera yra vandens prado buveinė – šalta ir drėgna. Jei Veneros įtakoje gimdoje kaupiasi drėgmė ir šaltis, tai mėtos šį moters jėgos, grožio ir vaisingumo centrą švelniai šildo ir džiovina. Jos padeda sukoncentruoti moterišką energiją. Tokiu būdu moteris pajunta savo šaknų jėgą. Mėtos padeda būti mažiau priklausomai nuo svetimos valios, mažiau reaguoti į įvairias nuomones ir padeda nustoti jaustis auka. Mėtos padeda atsigauti po sunkios ligos, gimdymo, sekinančio darbo ar ilgo streso.  

Citrininės pipirmėtės pačios švelniausios mėtų šeimoje. Jos puikiai harmonizuoja nervų sistemą, švelniai mažina spazmus, tonizuoja kepenis, kasą, visą organizmą, o taip pat turi nepaneigiamą afrodiziako reputaciją tiek moterims, tiek vyrams. Dėl šios priežasties ir dėl savo itin malonaus, elegantiško, rafinuoto kvapo citrininės pipirmėtės dar vadinamos odekolono mėtomis ir yra pamėgtos kvepalininkų nuo M. Farinos laikų. 

Bazilikai ir tulasės, Ocimum basilicum L., O. sanctum, syn. Ocimum tenuiflorum 

Kaip byloja pavadinimas tai karalių ar karališkas augalas. Jo vardas kildinamas iš graikų k. žodžio basileus, kuris reiškia karalius. Antikos istorijos liudija, kad šiam stipriai kvepiančiam augalui buvo priskirta vieta tarp karališkų žolių, jį rinkti, juo naudotis buvo suteikta teisė tik karaliui ir jo šeimos nariams. Bazilikas buvo laikomas turtą ir pinigus nešančiu augalu. Jo lapelių patariama nešiotis piniginėje ar dar geriau rūbuose arba jo eteriniu aliejumi patepti piniginę, banknotus ar vietą, kur laikomi pinigai. 

Ilgus amžius į numirėlio rankas buvo dedama baziliko šakelė, tikintis, kad šis augalas padės saugiai nukeliauti į anapusinį pasaulį. Šiandien Europoje bazilikas labiausiai žinomas kaip prieskonis ir mažai kam rūpi jo vertingos gydomosios savybės, o dar mažiau žinomas jo dvasinis ar metafizinis poveikis. 

Bazilikai jau daugelį amžių šalia Viduržemio jūros krantų jaučiasi kaip namie, tačiau jų tikroji gimtinė yra Indija, Afganistanas ir Pakistanas.  

Hinduizme bazilikas yra šventa žolė ir labai dažnai auginamas šalia šventyklų. Indijoje jis vadinamas tulase. Tulase jis vadinamas visose pagrindinėse indų kalbose.Ypatingai malonaus kvapo tulasių šakelės šimtmečius naudojamos tradicinėje ajurvedoje, rytinėms girliandoms ir kaip prieskonis. Moderniaisiais laikais iš tulasių imta distiliuoti eterinį aliejų.  

Tulasė yra labai svarbus simbolis hinduizme. Tulasė – svarbi deivė, labiausiai susijusi su višnaizmu. Įdomu tai, kad šventyklose šalia dievų murčių paprastai statomas žalias tulasės krūmelis vazone. Indijoje tulasė kaip augalas yra žinoma dviejų rūšių: tamsiai žalia Hanumano Tulasė ir šviesiai žalia Ramos Tulasė. Kiekvienais metais Tulasė dvyliktąjį arba Kartikos mėnesį ištekinama už Krišnos ir ta visuotine švente baigiasi 4 mėnesius trukęs palankus periodas vedyboms Indijoje.  

Tūkstantmečiais tulasė naudojama ajurvedos medicinoje. Ji aprašoma klasikiniame ajurvedos veikale – čaraka samhitoje. Ajurvedoje tulasė laikoma „gyvenimo eliksyru“ ir, tikima, prailgina gyvenimą.  

Naujausios studijos liudija, jog tulasės veikia kaip modernūs nuskausmintojai, stabdo fermento CoX-2 veiklą, dėl to, jog turi daug eugenolio. Šventųjų bazilikų veikliosios medžiagos taip pat veiksmingos gydant diabetą, mažina cholesterolio kiekį ir veikia kaip antioksidantas. Tulasių substancijas mokslininkai laiko itin perspektyviomis saugantis nuo radiacijos poveikio ir kataraktos. Tulasė yra laikoma adaptogenu, balansuojančiu kūno procesus bei jo skysčius ir padedanti kūnui prisitaikyti prie sunkių pokyčių. 

Prancūziškos aromaterapijos specialistų tyrimai liudija bazilikų eterinį aliejų esant itin geru spazmolitiku, reguliuojančiu simpatinę nervų sistemą; itin veiksminga priešuždegimine substancija, veikiančia infekcinės kilmės uždegimus; mažinančiu kraujo priplūdimą (venose, plaučių arterijose ir prostatoje); aktyviai veikiančiu virusus ir bakterijas; teigiamai veikiančiu smegenų kraujagysles ir gerinančiu atmintį. Įkvepiant bazilikų eterinį aliejų sutraukiama nosies gleivinė ir palengvėja slogos simptomai. 

Kontraindikacijos nežinomos, jei vartojama terapinėmis dozėmis. 

Pelargonijos. Pelargonium graveolens ir kt. 

Pelargonijų genties atstovų žemėje priskaičiuojama nuo 230 iki 300 rūšių. Didžioji daugumą jų kilę iš P. Afrikos, keletas rūšių į Europą atkeliavo iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Madagaskaro, Šv. Elenos salos. Ne visos jos yra kvapios, kai kurios nekvepia, kitos turi nemalonų kvapą, pvz., daugelis tų, kurios auga ant palangių. Kvapioji pelargonija (P. odoratissimum) – auginama Lietuvoje, liaudiškai vadinama jeronimu, taip pat yra gausios snaputinių (Geraniaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Snapučiai, arba geranijos, yra kitos– snaputinių genties – atstovės, nors visi šie augalai priklauso tai pačiai snaputinių šeimai. 

Manoma, jog pirmąsias pelargonijų rūšis, kurios buvo pavadintos Pelargonium triste, arba liūdnosios pelargonijos, į Europą iš P. Afrikos Gerosios vilties rago dar prieš 1600 m. atgabeno olandų kolonizatoriai. Mat jos pirmiausiai pasirodė Nyderlandų Leideno botanikos sode. 1631 m. anglų sodininkas John’as Tradescant’as vyresnysis nupirko pelargonijų sėklų Paryžiuje ir jas pasėjo Anglijoje. Pelargonijos vardą šiems kvapiems juodosios Afrikos augalams davė olandų botanikas ir gydytojas, K. Linėjaus gerbėjas, Johannes’as Burman’as 1783 m., jas pavadindamas graikų k. žodžiu, pelargós, gandras, nes jų sėklos atrodo lyg gandro snapas. 

Pelargonijos imtos auginti dėl kvapnių lapų. Pelargonium graveolens veislės kvepia itin įvairiai: rožėmis, citrusais, mėtomis, kokosais, melionais, žemuogėmis ir pan. Pelargonijų eterinį aliejų pirmą kartą išdistiliavo 1819 m. prancūzų chemikas Rekluz‘as. Šią kvapnią substanciją itin pamėgo prastuomenė, ypač amatininkų dukros ir žmonos, mat pelargonijų aliejus naikino alavo liejikų, odminių, batsiuvių dirbtuvių kvapus, kurie taip įsigeria į kūną, jog jų neįmanoma panaikinti, kad ir kiek besipraustum. Buvo pastebėta, kad pačios pelargonijos susiurbia degėsių ir pelėsių kvapą. Šiuolaikiniais tyrimais patvirtinta, kad pelargonijos iš tikrųjų surenka nuodingas medžiagas, radioaktyvias daleles, gerai naikina mikrobus. 

Nors pelargonijos jau kelis šimtmečius gyvena Europoje, tačiau mažai kas domėjosi kokias prasmes į šiuos kvapnius augalus įdėjo jų tėvynainiai, mūsų ainiai afrikiečiai, kokias vizijas ir vaizdinius jiems žadino tie puikūs augalai.  

Remdamiesi graikų-arabų medicinos kokybiniais terminais pelargonijų aliejui ir hidroliatui galėtume suteikti vėsias ir drėgnas kokybes. Astrologinė Venera yra archetipinis jausmingumo, kūrybingumo ir artimų santykių simbolis – tas tris savybes įkūnija ir skatina pelargonijos, todėl nekyla daug abejonių jas priskiriant Veneros globai. 

Pelargonijų eterinis aliejus ramina, pakelia nuotaiką, sustiprina pasitikėjimą savimi, susikaupimą ir savigarbos jausmą. Padeda susidoroti su ryškiais nuotaikos svyravimais, įtampa, verksmingumu ir depresija. Ypač paaugliams ši substancija padeda jaustis laisviems ir nevaržomiems. Padeda išlaikyti hormoninę pusiausvyrą (ypač gerai menopauzės metu), palengvina PMS. Skatina kraujotaką, mažina arterinį kraujospūdį, padeda nuo virusinių infekcijų. Pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu, palengvina galvos skausmą, migreną, hipertonijos priepuolius.  

Pelargonijų substancijos itin tinka palaikyti odos jaunumui ir šviežumui, puikiai ją drėkina. Labai tinka odai, kurios sausumą sukėlė egzemos ir kito odos susirgimai. Padeda beveik nuo visų odos susirgimų, gražina odai teisingą pH.  

Patikrinta priemonė nuo vabzdžių gyvenamosiose patalpose. 

Kontraindikacijos nežinomos. Tačiau yra žmonių jautrių šiems augalams, todėl prieš tepantis pelargonijų aliejumi visą kūną ar rengiantis jį vartoti kaip kosmetinę priemonę vertėtų pasitepti alkūnės linkį ir pasitikrinti ar jūsų kūnas nereaguoja į pelargonijų aliejų.  

Melisos. Melissa officinalis 

Melisa – nektarų nektaras, dievų gėrimas ir bičių žolė. Graikų k. žodis melissa reiškia ir bitę, ir žiedus, srūvančius nektaru, kuris ir privilioja darbščiąsias medaus rinkėjas. Antrasis žodis officinalis reiškia, kad nuo labai seniai melisos naudojamos kaip gydomosios žolės.  

Melisas europiečiams atgabeno arabai. Jie jas augino Ispanijoje. Vėliau, dėka benediktinų vienuolių, melisos išplito visame Pirėnų pusiasalyje, o plečiantis benediktinų vienuolynams ir jų sodeliams, paplito visoje Europoje. Arabų gydytojai melisų substancijas laikė žadinančiomis, gydančiomis nuo melancholijos ir valančiomis juodąją tulžį. Benediktinai melisų substancijas rekomendavo nuo alpulio, epilepsijos ir sutrikusio virškinimo.  

Ilgainiui jos Europoje įgijo jaunystės eliksyro reputaciją. Paracelsas pardavinėjo slaptą melisos vaistą Europos karaliams, kurį jis vadino „gyvenimo eliksyru“, apsaugančiu nuo senatvės ir impotencijos. M. Kalpeperis rašė, kad melisa „padeda protui ir širdžiai tapti maloningiems ir atgaivina širdį“. Tai puikus vaistas nuo depresijos, vangumo ir negatyvumo, nurodė Kulpeperis. Jis sakė, kad „melisa iš proto išgena visus kamuojančius rūpesčius ir mintis, kurios kyla iš melancholijos arba juodos tulžies“.  

Melisų aliejus padeda išsklaidyti niūrumą ir neviltį, suteikia šviesos gyvenimui. Jis padidina proto ištvermę, padeda susikoncentruoti, pagerina dėmesio sutelkimą ir atmintį. Melisų substancijos ramina, šildo, yra itin subtilios ir draugiškos. Jos tiems, kuriems labai trūksta meilės, bet jie negali jos priimti; tiems, kurie per daug atiduoda savęs aplinkiniams, nustumdami savo pačių poreikius į antrą planą; tiems, kurie pernelyg globoja kitus, todėl išsenka patys. Melisos – pagalba amžiniems kovotojams, tiems, kurie mano, kad gyvenimas – kovos laukas. Ji ir tiems, kurie nejaučia gyvenimo tikslo arba patiria gyvenimo prasmės krizę. Melisa sukoncentruoja ir tuo pat metu padeda atsiverti viskam, kas vyksta. 

Melisa – kupina oro prado – augimo, gyvybės, džiaugsmo. Tai astrologinio Jupiterio globojamas augalas. Todėl toks ryškus melisos ryšys su seksualumu, erosu, jausmingumu. Melisų aliejus itin teigiamai veikia širdį ir mažina jos stiprų plakimą. 

Kontraindikacijų ypatingų nėra, bet nepatartina melisų eterinio aliejaus vartoti ant odos esant saulėje. Taip pat yra rekomendacijų nevartoti nėštumo metu ir kūdikiams iki 2 m. 

Čiobreliai. Thymus vulgaris

Manoma, kad čiobrelį smilkė jau šumerai, maždaug prieš 3,500 m. Senovės egiptiečiai jį vadino tham ir naudojo balzamavimui, taip pat juo valė orą ir mažino ligų plitimą. Čiobrelis buvo labai svarbi žolė graikams. Jie jį vadino thymon. Tačiau tos mažos kvapnios žolės reikšmė mūsų laikų žmonėms lieka paslaptinga ir nesuvokta.  

Platonas, remdamasis savo mokytoju Sokratu, teigė, kad siela yra bekūnis mūsų kūnų gyventojas, kuris yra mūsų asmenybės esmė ir lemia mūsų veiksmus. Platoninė siela susideda iš trijų dalių: a) logos (protas, superego) – kaip važnyčiotojas nukreipia dvasią ir apetitą, palaiko sielos balansą; b) thvmos (emocijos, ego, dvasia) –emocinis variklis, kreipiantis mus į narsą ir šlovę. Nesuvaldytas jis veda į pasipūtimą; c) pathos (apetitas, kūniškoji sielos dalis, aistra) – rūpinasi kūniškais poreikiais. Nesuvaldytas veda prie hedonizmo.  

Graikų k. žodis thvmos reiškia dvasią, sielą. Lotyniškas žodis thymos reiškia gyvybingumą. Gyvybinis gebėjimas kuria ir kontroliuoja varomąją jėgą arba Gyvenimo jėgą, kuri antikinėje Graikijoje buvo vadinta thvmos, o graikų-arabų tradicijoje ši jėga dar vadinama pneuma arba kylančiu dūmu… Žodis thymus (čiobrelis) kildinamas iš graikiško žodžio thymon, thuein – deginti, smilkyti. Iš jo radosi lotynų k. žodis fumos – dūmai, pro fumo – smilkalų dūmai, ir štai turime perfumus, arba kvepalus. Ir čiobrelį, kuris simbolizuoja thvmos, arba gyvenimo jėgą. 

Romos kariai maudėsi čiobrelio voniose prieš kovą, kad įgytų drąsos. Viduramžiais pluošteliai čiobrelio buvo įmezgami į kryžiuočių šarvus. Saldus čiobrelių kvapas, dvelkiantis medumi ir vasara, išsklaido liūdesį ir depresiją, sušildo, skatina geras mintis ir malonų bendravimą. 

Priskaičiuojama daugiau nei 300 įvairių čiobrelio porūšių, įskaitant sodinį arba paprastąjį čiobrelį (T. vulgaris), švelnesnio kvapo arba laukinį (T. serpyllum) ir citrininį čiobrelį (T. limonium), kuris turi išskirtinį citrininį kvapą.  

Čiobrelių aliejus yra vienas iš pačių karščiausių ir „gyviausių“ eterinių aliejų. Žolininkas John‘as Gerard‘as 1597 m. jį aprašė kaip „karštą ir sausą trečiame (arba net ir pačiame stipriausiame – ketvirtame) laipsnyje“. Tai kūno energijos aktyvintojas, sustiprinantis plaučių, širdies, inkstų ir nervų sistemos veiklą. Stiprus antibakterinis produktas – nuo seno naudojamas prieš daugelį infekcijų.  

Viduramžiais Europoje čiobrelį dėdavo į pagalves, miegui pagerinti ir apsiginti nuo košmarų. Čiobrelį ne tik Egipte, bet ir Europoje dėdavo ant karsto per laidotuves, nes čiobrelis užtikrina sklandų perėjimą į kitą pasaulį. 

Kontraindikacijos: čiobrelių eterinis aliejus veikia stipriai, todėl jį naudoti reikia su atsargumu. Neskiesto nenaudoti ant odos. 

Pačiuliai. (Pogostemon cablin (Blanco) Benth 

Be pačiulių kvapo neįsivaizduojama Europos kvepalų istorija. Ir ne tik… Pačiuliai yra tapę hipių judėjimo simboliu. Apie 60 metus pačiulių eterinis aliejus Amerikos jaunimo tarpe buvo populiariausi kvepalai. Pačiuliai turi paslaptingą aromatą, kuris žmogui arba patinka, arba jis jo nekenčia, bet kartą pauostęs nebegali pamiršti. 

18 – 19 a. šilkų pirkliai, gabenę prabangius šilkų ir kašmyro rietimus iš Kinijos ir Kašmyro, juos pakuodavo su džiovintais pačiulių lapais. Mat pasirodė, jog pačiulių lapai (ir aliejus taip pat) puikiai apsaugo nuo kandžių, kažkokiu būdu sutrukdant joms padėti kiaušinėlius. Kai mokslininkai ėmėsi tyrinėti pačiulių poveikį, pasirodė, jog kai kurios jų veikliosios medžiagos sutrikdo kandžių poravimąsi. 

Kvapų istorikai ir antropologai teigia, jog vakariečiai taip pamėgo pačiulių kvapą dėl to, jog jis siejosi su rytų prabanga, nuostabiais audiniais ir paslaptingais rytų dievais. Karalienės Viktorijos skrynios irgi kvepėjo pačiuliais. 

Pačiuliai yra lūpažiedžių šeimos žolės, panašios į mėtas ar šantras. Užauga iki 75 cm aukščio. Žydi mažais smulkiais rausvais arba baltais žiedeliais. Pačiuliai kilę iš tropinių Azijos regionų ir plačiai auginami Kinijoje, Indonezijoje, Indijoje, Filipinuose, Tailande, Vietname ir Vakarų Afrikoje.  

Pačiuliai dėl stipraus, specifinio kvapo šimtus metų naudojami kvepaluose, smilkaluose, kaip vaistai ir kaip vabzdžius atbaidančios medžiagos. Žodis pačiulis kilęs iš tamilų k. patchai, kuris reiškia žalias  ir ellailapai. Pačiuliai myli karštį, bet auga paunksmėje. Nudžiūna, jei jiems pritrūksta vandens, tačiau palaistyti bemat atsigauna. Žiedai kvepia stipriausiai. Pačiulius įmanoma dauginti sėklomis, tačiau jos tokios trapios, jog gabenant suyra, todėl pačiuliai dažniausiai dauginami ataugomis. 

Pačiuliai palengvina kentėjimus, sielvartą, maitina, atgaivina, suteikia jėgų, ryžto, pasitikėjimo savim jausmą. Jų eterinis aliejus sustiprina jausmingumą, gydo nuo šaltumo ir impotencijos. Dėl tos priežasties jie labiausiai naudojami kvepaluose.  

Pačiulių aliejus nepamainomas nuo odos infekcijų. Jis gerai susitvarko su grybelinėmis ir bakterinėmis infekcijomis. Kovoja su virusais. Tinka skalauti gerklei. Pačiulių aliejus itin tinka plaukams, ypač suveltiems, arba dredams, prižiūrėti. 

Kontraindikacijų neturi. 

Laimė Kiškūnė, 

Augalų simbolizmo ištakos 

Daugelis mokslininkų, tyrinėjančių gamtą ir augalus, buvo mokomi griežtai laikytis loginės minties bei kontroliuojamų eksperimentų seka paremtų faktų, kurie vieninteliai laikomi tikruoju mokslu. Tačiau daugelis tų pačių mokslininkų kažkuriame gyvenimo tarpsnyje ima suvokti, jog mokslo progresas kyla iš intuityvių įžvalgų, kurios itin dažnai išnyra iš netikėtų paralelių, kombinacijų ar nelauktų atradimų, kurie niekaip negali atsirasti vien iš loginio mąstymo. Šiuo požiūriu mokslas priartėja prie meno ir tampa į jį panašus. Meninis mąstymas, jei taip galima pavadinti, yra būdingas bet kurios visuomenės pasaulio supratimui. Jis yra didelė bendros pasaulinės kultūros dalis. 

Kvapų kultūros paskaitomis, seminarais, straipsniais taip pat stengiamės atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip ankstesnės žmonijos kartos ir civilizacijos, kurios turėjo mažiau sąlyčio su itin racionaliu ir eksperimentiniu mokslu, būdingu nūdienai, mokėjo paaiškinti augalų pasaulio stebėjimus. Dalis jų tapo filosofijos ir religijos dalimi, tačiau ir be jų žmonės aiškinosi tiek retus, tiek ir kasdienius reiškinius ir teikė jiems vienokią ar kitokią reikšmę. Šis aiškinimasis yra tikrasis simbolizmo šaltinis, kuris įtikinamai parodo, jog žmogaus mąstymui reikia kur kas daugiau, nei tik analitinio, tegu ir itin išvystyto, mokslinio požiūrio. Daugeliui reiškinių paaiškinti reikia kur kas platesnės, netgi visą apimančios, pasaulėžiūros. O daugelis simbolinių aiškinimų įgavo kūną mituose ar pasakose. 

Biologai itin dažnai junta, jog augalo neįmanoma paaiškinti vien tik kaip biocheminės struktūros, o augalo savybės pranoksta jo sudėtinių dalių savybių sumą. Todėl nenuostabu, kad mūsų protėviai augalams priskyrė ir į juos projektavo tiek daug žmogiškų bei dieviškų savybių.  

Turime viltį, jog ir šie straipsniai bent truputį paskleis šviesos apie augalų kultūrines ir tradicines simbolines prasmes, kurios išsikristalizavo per tūkstantmečius žmonėms gyvenant kur kas artimesnėje draugijoje su augalais, nei gyvename dabar. 

Pasaulio augalų simbolizmas yra labai platus, todėl kiekvieną kartą paliečiame tik mažą jo dalelę. Šį kartą apsiribosime „artimesniais“ mums, t.y. Viduržemio jūros regiono, augalais. „Artimesniais“ juos galime vadinti su tam tikrom išlygom, nes daugelis tų augalų, kurie jau keletą šimtmečių vienaip ar kitaip gyvena šalia mūsų, vis tik yra atkeliavę iš gerokai egzotiškesnių kraštų – Indijos, Persijos, Indonezijos, Afrikos. 

Kaip liudija istoriniai šaltiniai, senuosius vaistinius, aromatinius. dekoratyvinius augalus žmonės nuo neatmenamų laikų naudojo šventyklose, kapavietėse, valdovų rūmuose. Šiandien daugelio simboliais tapusių augalų ir jų antrinių metabolitų, t.y. eterinių aliejų, savybės yra patikrintos loginiu eksperimentiniu mokslu ir patvirtintos jų gydomosios galios. 

Augalų simbolizmo era, taip jaudinusi žmones ir apėmusi 4 -5 tūkstantmečius, ėmė blėsti ankstyvaisiais Modernizmo amžiais – Apšvietos laikotarpiu. Šiuo metu augalai vėl populiarėja, tačiau kol kas tik kaip patalpų ar sodų dekoracija, ar vaistažolės, be gilesnės simbolinės ir transcendentinės prasmės… 

Lietuviškos vasaros kvapas 

Taigi… 

tegu permainingos lietuviškos vasaros kvapą išreiškia aštuonios žalios žolės. Jeigu jas sudėtume į išmoningą kvapų puokštę, gautume itin subtilų, lengvai kaitinantį ir džiovinantį vasaros dvelksmą, gyvybės, sveikatos, geros nuotaikos ir šviesios dvasios šaltinį, malonų ir giedrą, kaip pati vasara. 

Puokštės komponavimui turime visą, ko reikia: pauosčius tuos vidurvasario kvepalus pirmiausiai padvelkia gaivus, balzamiškas nemariųjų mirtų lapelių kvapas, vos vos vėluodamos nukvimpa saldžios ir lengvos, tarsi nuaustos iš ryto rūko, kvapiųjų šalavijų sruogos, čia pat ir takūs it ūmaus vasaros lietaus šuorai nučiurlena žali citrininių mėtų kvapo srautai, kartu su savo džiaugsminga tėkme atnešdami kilnų ir karališkai taurų bazilikų ir tulasių gūsį, juos ramina ir motiniškai „prilaiko“ gėliški ir sodrūs pelargonijų kvapai, maloniai, santūriai tą puokštę pasaldina melisų lapeliai. Regis jau turime išbaigtą, veik tobulą vidurvasario kvapą…  

Tačiau kokia vasara be kaitros? Be aitrių, medumi kvepiančių čiobrelių? Juk tai sausai karštas Vasaros alcheminės Ugnies kvapas! Stiprus, neužgožiamas, kaip pati gyvybė, kaip žolės veržimasis iš juodos žemės glėbio, kaip atgal į žemę krentančio vaisiaus pirmapradis triukšmas! 

Žemė… Ar įmanomi kvepalai be žemės kvapo? Be tos substancijos, kuri suteikia visam kam pagrindą, darniai sujungdama į visumą tiek įvairiausių gaidų ir priegaidžių? Gamta nepašykštėjo žemės kvapų, išreikštų pačiais netikėčiausiais būdais. Žalia žolė, išoriškai panaši į mėtą ar melisą, kvepianti šlapia žeme, samanomis, šiaudų ražienomis. Kas ji? Ilgai jūsų nevarginsime ir atskleisime paslaptį – tai pačiulis

Štai ir visas aštuonetas žalių žolių, dailiai sugulusių į vasaros kvepalų puokštę. 

Šios kvapnios žolės džiugina ne tik savo kvapu ar vaistinėmis savybėmis, jos daugeliui žmonių įkvėpdavo vaizdinius, asociacijas, kol ilgainiui virto simboliais. Nei viena kultūra ir klasikinė medicina neapsiėjo be šių žolių pagalbos. 

Mirtos. Myrtus communis. 

Faraonės Chatšepsutės sodas 

Mirtos kvepiantys medeliai kubiluos, 
            gabenami laivais iš kedro 
faraonės Chatšepsutės sodui, – 
            palinkėkim plaukiant oro giedro. 

Iš akacijos, iš šilkmedžio  
            kadaise išskobtos medinės valtys 
plaukia iš tamsos į begalybę – 
            koks svaigus, koks keistas sielų sąlytis, 
sfinksai sergi begalybę marmuro pakopų 
            ir žalumą sodrų 
mirtos nenudžiūstančių medelių – 
            paslaptį senų Egipto sodų. 

Šiuo sodo ir mirtos amžinos kelionės eilėraščiu prasideda J. Vaičiūnaitės poezijos knyga „Kai skleidžiasi papirusai“, išleista 1997.  

Tas amžinai žalias krūmas ar nedidelis medelis, žydintis subtiliais baltais žiedais –aprašytas papirusuose – iš tiesų kilęs iš Šiaurės Afrikos, antikoje buvo pradėtas auginti Viduržemio jūros pakrantėse, kaip sodų puošmena. Antikinėje Graikijoje rožės ir mirtos buvo pašvęstos pačiai gražiausiai deivei – Afroditei. 

Žymiausias romėnų poetas Vergilijus aiškino, jog „ tuopa brangiausia Herakliui, vynuogė – Bachui, mirta – mylimai Venerai, o jo paties mylėtas lauras – Apolonui“. Veneros dieną moterys maudėsi su mirtų vainikais, nuotakos puošėsi mirtų puokštelėmis. 

Viduramžių soduose trubadūrai dainavo apie meilę, jai suteikdami pačių gražiausių gėlių – rožių, lelijų ir mirtų vardus. Viduržemio jūros regiono kultūroje amžinai žaliuojanti mirta buvo meilės ir nemirtingumo, jaunystės ir skaistumo simbolis. 

Žydų liturgijoje mirta yra viena iš keturių šventų augalų. Mirta maloniai kvepia, tačiau yra kartaus skonio, todėl ji atstovauja tuos, kurie daro gerus darbus nepaisant to, jog neturi Toros mokymo žinojimo. Mirtos šakelę maldininkai laiko kartu su citrono, palmės ir dviem gluosnio šakelėm. Žydų misticizme mirta simbolizuoja vyrišką, visatą kuriančią jėgą. Šioje kultūroje mirtų šakelės duodamos jaunikiams prieš įžengiant į vestuvių nakties kambarį.  

Europoje iš mirtų taip pat daromos vestuvinės puokštės. Mirtos šakelė iš karalienės Viktorijos vestuvių puokštės buvo pasodinta, ji prigijo ir to istorinio medelio šakelės įkomponuojamos į visų karališkų nuotakų vestuvines puokštes. 

Mirtos simbolizuoja Rojaus sodą ir jo kvapą. 

Mirtą graikai vertino kaip puikų antiseptiką. Garsusis antikos gydytojas ir farmacininkas Dioskūridas (5 m.e.a.) mirtos lapų ištrauką vyne skirdavo plaučių ir pūslės uždegimams gydyti.  

Klinikiniai tyrimai parodė, jog Dioskūridas neklydo. Mirtos et aliejus ypač vertingas gydyti chroniškiems plaučių uždegimams ir katarams.  

Iš jos lapų ir šakelių gaunamas et aliejus, turintis malonų, šviežią, balzaminį, skaidrų kvapą. Jis praskaidrina protą ir padeda susitelkti meditacijai. 

Mirtos et aliejus padeda prisitaikyti prie erzinančio aplinkos poveikio ir kovoti su šiuolaikinės civilizacijos rykšte – alergijomis. Mirta taip pat padeda atsikratyti nepageidautinų įpročių. Jos eterinis aliejus įeina į įvairių mišinių, skirtų norintiems atsisakyti rūkymo įpročio, priklausomybės nuo narkotikų ir emocinių idee fixee sudėtį. Be to, mirta valo ir tonizuoja odą. 

Kontraindikacijų neturi.  

Kvapieji šalavijai. Salvia sclarea. 

Tai Viduržemio jūros regiono puošmena ir kultūrinis simbolis. Jie buvo vertinami kaip medicininės, aromatinės, kulinarinės žolės ir sodo augalai. Šiuo metu paplitę visame žemės rutulyje. Jie naudojami ne tik maisto gamybai, alaus darymui, bet ir arbatose, antpiluose, acto ištraukose, kompresuose, skalavimo skysčiuose nuo gerklės ir burnos infekcijų, žaizdų gydymui ir nuo galvos skausmo.  

Kvapiųjų šalavijų aprašymai siekia žymiojo botaniko Teofrasto (4 a. pr. m.e.), Dioskūrido (1 m.e.a) ir istoriko Plinijaus (1 m.e.a.) laikus.  

Romėnai jį vadino „herba sacra“. Šalavijai buvo laikomi žole, kuri gali išgelbėti nuo ligos ir mirties. Ankstyvojo renesanso žolininkas John‘as Gerard‘as rašė: „šalavijas yra ypatingai geras galvai ir smegenims, jis skatina jausmus ir atmintį“. 

Kvapieji, arba muskatiniai šalavijai dar vadinami clary sage – pranc. clair – šviesus, skaidrus, retas, o sage – išminčius, kuklus žmogus ir pan. Tačiau tokį kilnų pavadinimą jie galėjo įgyti ir dėl sėklų savybės išvalyti svetimkūnius iš akies. Kvapiųjų šalavijų sėklos turi nemažai gleivių. Senieji žolių vadovai rekomenduoja sėklytę įdėti į akį, jei į ją pateko svetimkūnis. Jis prilips prie gleivingos sėklytės ir nesunku bus jį pašalinti iš akies.  

Šalavijus naudojo pribuvėjos gimdymui palengvinti, žiniuonės jais gelbėjo nuo gyvatės įkandimo. Jei šalavijas gerai keroja kieno nors sode, tai žinokite, kad to namai irgi klesti ir tvarką juose palaiko moteris, o jei šalavijas miršta, tai miršta ir tų namų gerovė. 

Kvapieji, arba muskatiniai, šalavijai gamtos dovana moterims. Kvapiųjų šalavijų eterinis aliejus moterims suteikia aiškumo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jis išlaisvina nuo tokių nemalonių PMS simptomų kaip tinimai, depresija ir nerimas, reguliuoja menstruacijų ciklą ir sumažina karščio pliūpsnius.  

Greta atpalaiduojančio ir spazmolitinio poveikio, kvapiųjų šalavijų eterinis aliejus kelia nuotaiką. Anksčiau Vokietijoje kvapiųjų šalavijų dėdavo į alų ir vyną. Šitas augalas atjaunina endokrininę sistemą, normalizuoja hipofizio darbą ir turi daug gerų vaistinio šalavijo savybių, tačiau nėra toks stiprus, kaip vaistiniai šalavijai. Ypač vertinami kvapieji šalavijai menopauzės metu. Kaip fitoestrogenų šaltinį juos rekomenduojama vartoti į vidų, taip pat maloniai kvepiančiu švelniu eteriniu aliejumi galima pasitepti šlapią odą. 

Kvapiųjų šalavijų substancijos veikia gerklę ir kalbos centrą smegenyse, ir ne tik dainininkams, kurie nori išlavinti balsą, bet ir žmonėms, kurie stengiasi kažką pasakyti, bet negali rasti tinkamų žodžių. Žmonėms, kurie bijo savo kūrybinės galios taip pat patariama kreiptis į šalavijus – juos deginti kaip smilkalus arba naudoti jų eterinį aliejų. 

Kvapieji šalavijai yra tokie švelnūs, jog kontraindikacijų, manoma, neturi.  

Citrininės pipirmėtės. Mentha x piperita L. sbsp. citrata 

Turbūt neatsitiktinai įvairios kultūros tiek daug augalų paskyrė meilės, vaisingumo, gausos, gyvybės deivei Venerai ir jos vardu pavadintai planetai. Mėtos irgi patiria šios planetos įtaką, nors veikia jai antipatiškai, mat mėtos pagal klasikinės graikų-arabų medicinos kokybių paradigmą yra karštos ir sausos, o Venera yra vandens prado buveinė – šalta ir drėgna. Jei Veneros įtakoje gimdoje kaupiasi drėgmė ir šaltis, tai mėtos šį moters jėgos, grožio ir vaisingumo centrą švelniai šildo ir džiovina. Jos padeda sukoncentruoti moterišką energiją. Tokiu būdu moteris pajunta savo šaknų jėgą. Mėtos padeda būti mažiau priklausomai nuo svetimos valios, mažiau reaguoti į įvairias nuomones ir padeda nustoti jaustis auka. Mėtos padeda atsigauti po sunkios ligos, gimdymo, sekinančio darbo ar ilgo streso.  

Citrininės pipirmėtės pačios švelniausios mėtų šeimoje. Jos puikiai harmonizuoja nervų sistemą, švelniai mažina spazmus, tonizuoja kepenis, kasą, visą organizmą, o taip pat turi nepaneigiamą afrodiziako reputaciją tiek moterims, tiek vyrams. Dėl šios priežasties ir dėl savo itin malonaus, elegantiško, rafinuoto kvapo citrininės pipirmėtės dar vadinamos odekolono mėtomis ir yra pamėgtos kvepalininkų nuo M. Farinos laikų. 

Bazilikai ir tulasės, Ocimum basilicum L., O. sanctum, syn. Ocimum tenuiflorum 

Kaip byloja pavadinimas tai karalių ar karališkas augalas. Jo vardas kildinamas iš graikų k. žodžio basileus, kuris reiškia karalius. Antikos istorijos liudija, kad šiam stipriai kvepiančiam augalui buvo priskirta vieta tarp karališkų žolių, jį rinkti, juo naudotis buvo suteikta teisė tik karaliui ir jo šeimos nariams. Bazilikas buvo laikomas turtą ir pinigus nešančiu augalu. Jo lapelių patariama nešiotis piniginėje ar dar geriau rūbuose arba jo eteriniu aliejumi patepti piniginę, banknotus ar vietą, kur laikomi pinigai. 

Ilgus amžius į numirėlio rankas buvo dedama baziliko šakelė, tikintis, kad šis augalas padės saugiai nukeliauti į anapusinį pasaulį. Šiandien Europoje bazilikas labiausiai žinomas kaip prieskonis ir mažai kam rūpi jo vertingos gydomosios savybės, o dar mažiau žinomas jo dvasinis ar metafizinis poveikis. 

Bazilikai jau daugelį amžių šalia Viduržemio jūros krantų jaučiasi kaip namie, tačiau jų tikroji gimtinė yra Indija, Afganistanas ir Pakistanas.  

Hinduizme bazilikas yra šventa žolė ir labai dažnai auginamas šalia šventyklų. Indijoje jis vadinamas tulase. Tulase jis vadinamas visose pagrindinėse indų kalbose.Ypatingai malonaus kvapo tulasių šakelės šimtmečius naudojamos tradicinėje ajurvedoje, rytinėms girliandoms ir kaip prieskonis. Moderniaisiais laikais iš tulasių imta distiliuoti eterinį aliejų.  

Tulasė yra labai svarbus simbolis hinduizme. Tulasė – svarbi deivė, labiausiai susijusi su višnaizmu. Įdomu tai, kad šventyklose šalia dievų murčių paprastai statomas žalias tulasės krūmelis vazone. Indijoje tulasė kaip augalas yra žinoma dviejų rūšių: tamsiai žalia Hanumano Tulasė ir šviesiai žalia Ramos Tulasė. Kiekvienais metais Tulasė dvyliktąjį arba Kartikos mėnesį ištekinama už Krišnos ir ta visuotine švente baigiasi 4 mėnesius trukęs palankus periodas vedyboms Indijoje.  

Tūkstantmečiais tulasė naudojama ajurvedos medicinoje. Ji aprašoma klasikiniame ajurvedos veikale – čaraka samhitoje. Ajurvedoje tulasė laikoma „gyvenimo eliksyru“ ir, tikima, prailgina gyvenimą.  

Naujausios studijos liudija, jog tulasės veikia kaip modernūs nuskausmintojai, stabdo fermento CoX-2 veiklą, dėl to, jog turi daug eugenolio. Šventųjų bazilikų veikliosios medžiagos taip pat veiksmingos gydant diabetą, mažina cholesterolio kiekį ir veikia kaip antioksidantas. Tulasių substancijas mokslininkai laiko itin perspektyviomis saugantis nuo radiacijos poveikio ir kataraktos. Tulasė yra laikoma adaptogenu, balansuojančiu kūno procesus bei jo skysčius ir padedanti kūnui prisitaikyti prie sunkių pokyčių. 

Prancūziškos aromaterapijos specialistų tyrimai liudija bazilikų eterinį aliejų esant itin geru spazmolitiku, reguliuojančiu simpatinę nervų sistemą; itin veiksminga priešuždegimine substancija, veikiančia infekcinės kilmės uždegimus; mažinančiu kraujo priplūdimą (venose, plaučių arterijose ir prostatoje); aktyviai veikiančiu virusus ir bakterijas; teigiamai veikiančiu smegenų kraujagysles ir gerinančiu atmintį. Įkvepiant bazilikų eterinį aliejų sutraukiama nosies gleivinė ir palengvėja slogos simptomai. 

Kontraindikacijos nežinomos, jei vartojama terapinėmis dozėmis. 

Pelargonijos. Pelargonium graveolens ir kt. 

Pelargonijų genties atstovų žemėje priskaičiuojama nuo 230 iki 300 rūšių. Didžioji daugumą jų kilę iš P. Afrikos, keletas rūšių į Europą atkeliavo iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Madagaskaro, Šv. Elenos salos. Ne visos jos yra kvapios, kai kurios nekvepia, kitos turi nemalonų kvapą, pvz., daugelis tų, kurios auga ant palangių. Kvapioji pelargonija (P. odoratissimum) – auginama Lietuvoje, liaudiškai vadinama jeronimu, taip pat yra gausios snaputinių (Geraniaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Afrikos Snapučiai, arba geranijos, yra kitos– snaputinių genties – atstovės, nors visi šie augalai priklauso tai pačiai snaputinių šeimai. 

Manoma, jog pirmąsias pelargonijų rūšis, kurios buvo pavadintos Pelargonium triste, arba liūdnosios pelargonijos, į Europą iš P. Afrikos Gerosios vilties rago dar prieš 1600 m. atgabeno olandų kolonizatoriai. Mat jos pirmiausiai pasirodė Nyderlandų Leideno botanikos sode. 1631 m. anglų sodininkas John’as Tradescant’as vyresnysis nupirko pelargonijų sėklų Paryžiuje ir jas pasėjo Anglijoje. Pelargonijos vardą šiems kvapiems juodosios Afrikos augalams davė olandų botanikas ir gydytojas, K. Linėjaus gerbėjas, Johannes’as Burman’as 1783 m., jas pavadindamas graikų k. žodžiu, pelargós, gandras, nes jų sėklos atrodo lyg gandro snapas. 

Pelargonijos imtos auginti dėl kvapnių lapų. Pelargonium graveolens veislės kvepia itin įvairiai: rožėmis, citrusais, mėtomis, kokosais, melionais, žemuogėmis ir pan. Pelargonijų eterinį aliejų pirmą kartą išdistiliavo 1819 m. prancūzų chemikas Rekluz‘as. Šią kvapnią substanciją itin pamėgo prastuomenė, ypač amatininkų dukros ir žmonos, mat pelargonijų aliejus naikino alavo liejikų, odminių, batsiuvių dirbtuvių kvapus, kurie taip įsigeria į kūną, jog jų neįmanoma panaikinti, kad ir kiek besipraustum. Buvo pastebėta, kad pačios pelargonijos susiurbia degėsių ir pelėsių kvapą. Šiuolaikiniais tyrimais patvirtinta, kad pelargonijos iš tikrųjų surenka nuodingas medžiagas, radioaktyvias daleles, gerai naikina mikrobus. 

Nors pelargonijos jau kelis šimtmečius gyvena Europoje, tačiau mažai kas domėjosi kokias prasmes į šiuos kvapnius augalus įdėjo jų tėvynainiai, mūsų ainiai afrikiečiai, kokias vizijas ir vaizdinius jiems žadino tie puikūs augalai.  

Remdamiesi graikų-arabų medicinos kokybiniais terminais pelargonijų aliejui ir hidroliatui galėtume suteikti vėsias ir drėgnas kokybes. Astrologinė Venera yra archetipinis jausmingumo, kūrybingumo ir artimų santykių simbolis – tas tris savybes įkūnija ir skatina pelargonijos, todėl nekyla daug abejonių jas priskiriant Veneros globai. 

Pelargonijų eterinis aliejus ramina, pakelia nuotaiką, sustiprina pasitikėjimą savimi, susikaupimą ir savigarbos jausmą. Padeda susidoroti su ryškiais nuotaikos svyravimais, įtampa, verksmingumu ir depresija. Ypač paaugliams ši substancija padeda jaustis laisviems ir nevaržomiems. Padeda išlaikyti hormoninę pusiausvyrą (ypač gerai menopauzės metu), palengvina PMS. Skatina kraujotaką, mažina arterinį kraujospūdį, padeda nuo virusinių infekcijų. Pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu, palengvina galvos skausmą, migreną, hipertonijos priepuolius.  

Pelargonijų substancijos itin tinka palaikyti odos jaunumui ir šviežumui, puikiai ją drėkina. Labai tinka odai, kurios sausumą sukėlė egzemos ir kito odos susirgimai. Padeda beveik nuo visų odos susirgimų, gražina odai teisingą pH.  

Patikrinta priemonė nuo vabzdžių gyvenamosiose patalpose. 

Kontraindikacijos nežinomos. Tačiau yra žmonių jautrių šiems augalams, todėl prieš tepantis pelargonijų aliejumi visą kūną ar rengiantis jį vartoti kaip kosmetinę priemonę vertėtų pasitepti alkūnės linkį ir pasitikrinti ar jūsų kūnas nereaguoja į pelargonijų aliejų.  

Melisos. Melissa officinalis 

Melisa – nektarų nektaras, dievų gėrimas ir bičių žolė. Graikų k. žodis melissa reiškia ir bitę, ir žiedus, srūvančius nektaru, kuris ir privilioja darbščiąsias medaus rinkėjas. Antrasis žodis officinalis reiškia, kad nuo labai seniai melisos naudojamos kaip gydomosios žolės.  

Melisas europiečiams atgabeno arabai. Jie jas augino Ispanijoje. Vėliau, dėka benediktinų vienuolių, melisos išplito visame Pirėnų pusiasalyje, o plečiantis benediktinų vienuolynams ir jų sodeliams, paplito visoje Europoje. Arabų gydytojai melisų substancijas laikė žadinančiomis, gydančiomis nuo melancholijos ir valančiomis juodąją tulžį. Benediktinai melisų substancijas rekomendavo nuo alpulio, epilepsijos ir sutrikusio virškinimo.  

Ilgainiui jos Europoje įgijo jaunystės eliksyro reputaciją. Paracelsas pardavinėjo slaptą melisos vaistą Europos karaliams, kurį jis vadino „gyvenimo eliksyru“, apsaugančiu nuo senatvės ir impotencijos. M. Kalpeperis rašė, kad melisa „padeda protui ir širdžiai tapti maloningiems ir atgaivina širdį“. Tai puikus vaistas nuo depresijos, vangumo ir negatyvumo, nurodė Kulpeperis. Jis sakė, kad „melisa iš proto išgena visus kamuojančius rūpesčius ir mintis, kurios kyla iš melancholijos arba juodos tulžies“.  

Melisų aliejus padeda išsklaidyti niūrumą ir neviltį, suteikia šviesos gyvenimui. Jis padidina proto ištvermę, padeda susikoncentruoti, pagerina dėmesio sutelkimą ir atmintį. Melisų substancijos ramina, šildo, yra itin subtilios ir draugiškos. Jos tiems, kuriems labai trūksta meilės, bet jie negali jos priimti; tiems, kurie per daug atiduoda savęs aplinkiniams, nustumdami savo pačių poreikius į antrą planą; tiems, kurie pernelyg globoja kitus, todėl išsenka patys. Melisos – pagalba amžiniems kovotojams, tiems, kurie mano, kad gyvenimas – kovos laukas. Ji ir tiems, kurie nejaučia gyvenimo tikslo arba patiria gyvenimo prasmės krizę. Melisa sukoncentruoja ir tuo pat metu padeda atsiverti viskam, kas vyksta. 

Melisa – kupina oro prado – augimo, gyvybės, džiaugsmo. Tai astrologinio Jupiterio globojamas augalas. Todėl toks ryškus melisos ryšys su seksualumu, erosu, jausmingumu. Melisų aliejus itin teigiamai veikia širdį ir mažina jos stiprų plakimą. 

Kontraindikacijų ypatingų nėra, bet nepatartina melisų eterinio aliejaus vartoti ant odos esant saulėje. Taip pat yra rekomendacijų nevartoti nėštumo metu ir kūdikiams iki 2 m. 

Čiobreliai. Thymus vulgaris

Manoma, kad čiobrelį smilkė jau šumerai, maždaug prieš 3,500 m. Senovės egiptiečiai jį vadino tham ir naudojo balzamavimui, taip pat juo valė orą ir mažino ligų plitimą. Čiobrelis buvo labai svarbi žolė graikams. Jie jį vadino thymon. Tačiau tos mažos kvapnios žolės reikšmė mūsų laikų žmonėms lieka paslaptinga ir nesuvokta.  

Platonas, remdamasis savo mokytoju Sokratu, teigė, kad siela yra bekūnis mūsų kūnų gyventojas, kuris yra mūsų asmenybės esmė ir lemia mūsų veiksmus. Platoninė siela susideda iš trijų dalių: a) logos (protas, superego) – kaip važnyčiotojas nukreipia dvasią ir apetitą, palaiko sielos balansą; b) thvmos (emocijos, ego, dvasia) –emocinis variklis, kreipiantis mus į narsą ir šlovę. Nesuvaldytas jis veda į pasipūtimą; c) pathos (apetitas, kūniškoji sielos dalis, aistra) – rūpinasi kūniškais poreikiais. Nesuvaldytas veda prie hedonizmo.  

Graikų k. žodis thvmos reiškia dvasią, sielą. Lotyniškas žodis thymos reiškia gyvybingumą. Gyvybinis gebėjimas kuria ir kontroliuoja varomąją jėgą arba Gyvenimo jėgą, kuri antikinėje Graikijoje buvo vadinta thvmos, o graikų-arabų tradicijoje ši jėga dar vadinama pneuma arba kylančiu dūmu… Žodis thymus (čiobrelis) kildinamas iš graikiško žodžio thymon, thuein – deginti, smilkyti. Iš jo radosi lotynų k. žodis fumos – dūmai, pro fumo – smilkalų dūmai, ir štai turime perfumus, arba kvepalus. Ir čiobrelį, kuris simbolizuoja thvmos, arba gyvenimo jėgą. 

Romos kariai maudėsi čiobrelio voniose prieš kovą, kad įgytų drąsos. Viduramžiais pluošteliai čiobrelio buvo įmezgami į kryžiuočių šarvus. Saldus čiobrelių kvapas, dvelkiantis medumi ir vasara, išsklaido liūdesį ir depresiją, sušildo, skatina geras mintis ir malonų bendravimą. 

Priskaičiuojama daugiau nei 300 įvairių čiobrelio porūšių, įskaitant sodinį arba paprastąjį čiobrelį (T. vulgaris), švelnesnio kvapo arba laukinį (T. serpyllum) ir citrininį čiobrelį (T. limonium), kuris turi išskirtinį citrininį kvapą.  

Čiobrelių aliejus yra vienas iš pačių karščiausių ir „gyviausių“ eterinių aliejų. Žolininkas John‘as Gerard‘as 1597 m. jį aprašė kaip „karštą ir sausą trečiame (arba net ir pačiame stipriausiame – ketvirtame) laipsnyje“. Tai kūno energijos aktyvintojas, sustiprinantis plaučių, širdies, inkstų ir nervų sistemos veiklą. Stiprus antibakterinis produktas – nuo seno naudojamas prieš daugelį infekcijų.  

Viduramžiais Europoje čiobrelį dėdavo į pagalves, miegui pagerinti ir apsiginti nuo košmarų. Čiobrelį ne tik Egipte, bet ir Europoje dėdavo ant karsto per laidotuves, nes čiobrelis užtikrina sklandų perėjimą į kitą pasaulį. 

Kontraindikacijos: čiobrelių eterinis aliejus veikia stipriai, todėl jį naudoti reikia su atsargumu. Neskiesto nenaudoti ant odos. 

Pačiuliai. (Pogostemon cablin (Blanco) Benth 

Be pačiulių kvapo neįsivaizduojama Europos kvepalų istorija. Ir ne tik… Pačiuliai yra tapę hipių judėjimo simboliu. Apie 60 metus pačiulių eterinis aliejus Amerikos jaunimo tarpe buvo populiariausi kvepalai. Pačiuliai turi paslaptingą aromatą, kuris žmogui arba patinka, arba jis jo nekenčia, bet kartą pauostęs nebegali pamiršti. 

18 – 19 a. šilkų pirkliai, gabenę prabangius šilkų ir kašmyro rietimus iš Kinijos ir Kašmyro, juos pakuodavo su džiovintais pačiulių lapais. Mat pasirodė, jog pačiulių lapai (ir aliejus taip pat) puikiai apsaugo nuo kandžių, kažkokiu būdu sutrukdant joms padėti kiaušinėlius. Kai mokslininkai ėmėsi tyrinėti pačiulių poveikį, pasirodė, jog kai kurios jų veikliosios medžiagos sutrikdo kandžių poravimąsi. 

Kvapų istorikai ir antropologai teigia, jog vakariečiai taip pamėgo pačiulių kvapą dėl to, jog jis siejosi su rytų prabanga, nuostabiais audiniais ir paslaptingais rytų dievais. Karalienės Viktorijos skrynios irgi kvepėjo pačiuliais. 

Pačiuliai yra lūpažiedžių šeimos žolės, panašios į mėtas ar šantras. Užauga iki 75 cm aukščio. Žydi mažais smulkiais rausvais arba baltais žiedeliais. Pačiuliai kilę iš tropinių Azijos regionų ir plačiai auginami Kinijoje, Indonezijoje, Indijoje, Filipinuose, Tailande, Vietname ir Vakarų Afrikoje.  

Pačiuliai dėl stipraus, specifinio kvapo šimtus metų naudojami kvepaluose, smilkaluose, kaip vaistai ir kaip vabzdžius atbaidančios medžiagos. Žodis pačiulis kilęs iš tamilų k. patchai, kuris reiškia žalias  ir ellailapai. Pačiuliai myli karštį, bet auga paunksmėje. Nudžiūna, jei jiems pritrūksta vandens, tačiau palaistyti bemat atsigauna. Žiedai kvepia stipriausiai. Pačiulius įmanoma dauginti sėklomis, tačiau jos tokios trapios, jog gabenant suyra, todėl pačiuliai dažniausiai dauginami ataugomis. 

Pačiuliai palengvina kentėjimus, sielvartą, maitina, atgaivina, suteikia jėgų, ryžto, pasitikėjimo savim jausmą. Jų eterinis aliejus sustiprina jausmingumą, gydo nuo šaltumo ir impotencijos. Dėl tos priežasties jie labiausiai naudojami kvepaluose.  

Pačiulių aliejus nepamainomas nuo odos infekcijų. Jis gerai susitvarko su grybelinėmis ir bakterinėmis infekcijomis. Kovoja su virusais. Tinka skalauti gerklei. Pačiulių aliejus itin tinka plaukams, ypač suveltiems, arba dredams, prižiūrėti. 

Kontraindikacijų neturi. 

Laimė Kiškūnė, 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.