Aromaterapija, ajurveda ir joga

Joga

Globalėjančiam pasauliui verčiant provincines sienas, mūsų kultūroje itin paplito domėjimasis čakrų sistema, išpopuliarėjo įvairios jogos rūšys. Atsirado daug naujų disciplinų, dvasinių praktikų, susijusių su aukštesniaisiais dvasiniais centrais, — įvairios kvėpavimo ir fizinės pratybos, masažai, kontempliacijos ir meditacijos.

Šiuolaikinėms terapijoms būdingas principas, kai mėginama megzti dialoginį kelių sistemų santykį. Tai gali pailiustruoti eterinių aliejų mišiniai čakroms, meridianams, ying ir yang energijų balansavimui. Tokių eterinių aliejų mišinių jokioje tradicinėje Azijos medicinoje ar joginėje tradicijoje nerasime. Tai intuityvūs 20 a. produktai, kurie turi teisę egzistuoti kaip tam tikra kalpana – vaizduotės kūrinys. Tai tarsi intuityvus šiuolaikinio žmogaus, terapeuto, kūrėjo atsakas į tam tikrą kontempliatyvią tradiciją (pvz., jogą). Čia aromaterapija išlaiko ir savo medžiaginį substancialumą, ir nepraranda kontempliatyvumo.

Gėlės ir kvapai yra bendrosios kultūros dalykai. Bhaktės kultuose aptinkame daug kvapnių augalų, atliekančių apeiginių atributų funkcijas. Jie egzistuoja kaip pagarbos ženklai, kaip simboliai, turintys dvasinį turinį. Bhagavadgytos jogoje vienas iš trijų kelių (karmos, veikimo jogos, džnanos, žinojimo jogos, ir bhaktės, meilės jogos) yra bhaktės joga – atsidavusio garbinimo kelias. Jos apeigose itin gausu augalų, kvepalų, tepalų, kvapnių pūdžų. Vidinė asanų alchemija darniai siejasi su tais išoriniais ženklais arba yra jų pabrėžiama.

Čakros, arba subtilieji dvasiniai centrai

Tantrinėse hinduistinėse sistemose gana plačiai figūruoja čakros, arba subtilieji dvasiniai centrai. Paprastai tariant, tai septyni regionai arba septyni kūno centrai, kuriuose gyvena siela, arba principas, kuris rodo kažką, kas yra žmoguje tvaraus, kažką, kas pranoksta mūsų egoistinę savimonę. Įvairūs šaltiniai nurodo įvairias kūno vietas kaip sielos arba gyvybės „buveines“ — kraują, širdį ir kvėpavimą.

Kol siela egzistuoja bekūnėje būklėje arba besapniame miege, tol pažinimas nevyksta. Tačiau Sielai įsikūnijus, jai prisireikia įrankių patirti ir pažinti pasaulį. Tam reikalingos juslės, tam tikri vidiniai instrumentai arba vadinamieji kanalai, kuriuos pažadina jutimų objektai. Uoslę – kvapas, klausą – garsas, regėjimą- vaizdas, lytėjimą – prisilietimas, o skonį – maistas.

Vakarų psichologija teigia, kad pojūčiai nesuteikia mums visumos vaizdo, bet tik jutimų įvairovę. Tačiau senuosiuose mokymuose nuolat tvirtinama, kad tie „pojūčių taškai“ turi būti surinkti kartu ir sujungti į vienovę.

Sakoma, jog nereikia žiūrėti į dangų, kad ten rastum Dievą. Jis esąs kiekvieno mūsų viduje, nes kiekvienas mes nešamės savyje dieviškojo prado kibirkštėlę. Esame kaip kibirkštys, lekiančios iš ugnies — kibirkščių daugybė, bet liepsna viena.

Šiuolaikiniame pasaulyje turime iškreiptą tų septynių kūno centrų vaizdinį, kuris bandomas aprašyti materialistiniu arba fiziologiniu požiūriu. Taip manyti reiškia ne tik klaidingai reprezentuoti reiškinį, bet jį tiesiog atmesti; fiziologija negali tyrinėti Sielos buveinių arba gyvybinės jėgos centrų. Žemesnis negali tyrinėti aukštesnio.

Mūlādhāra — bazinė čakra
Joje reiškiasi subtilusis kvapo elementas — gandha tanmātra, Žemės (Pṛthivī) pradas. Veikimo organas — pėdos, kojos.

Nosis yra centras, nuo kurio priklauso, ar seksualinis sujaudinimas bus sužadintas, ar nuslopintas. Nors reprodukciniai organai yra išsidėstę kiek aukštėliau mūlādhāros, bet seksualinė jėga kyla būtent iš šio centro.
Mūlādhāra masyvus juslinių malonumų šaltinis. Kryžmens-stuburgalio rezginys su keturiomis šakomis, kurios, kaip sakoma tradicinėje raštijoje, atsakingos už keturias laimės formas. Kūne ji atitiktų vietą, esančią maždaug apie 16 cm žemiau saulės rezginio.

Svādhiṣṭhāna — kryžmens čakra
Joje reiškiasi subtilusis skonio elementas – rasa tanmātra, Vandens (Āpasas) pradas. Veikimo organas — plaštakos, rankos.
Svādhiṣṭhāna – kryžmens rezginys su šešiomis šakomis arba žiedlapiais yra atsakinga už seksualinį susijaudinimą. Šitame energetiniame rezginyje randasi apatija, sustingimas, žiaurumas, įtarumas, panieka. Jis atsakingas už patiklumą, iliuzijas, klaidingas žinias (ir klaidingų žinių sukeltą destrukciją) bei negailestingumą.

Maṇipūra — saulės rezginio čakra
Vyraujantysis pradas — ugnis (tejasas); joje reiškiasi ir yra aktyvinamas subtilusis regėjimo elementas — rūpa tanmātra; veikimo organas — išangė.
Maṇipūra — lokalizuojama strėnų arba saulės rezginyje. Joje susiformuoja didysis trijų energetinių kanalų susikirtimo mazgas: kairiosios ir dešiniosios simpatinės grandinės (piṅgalā ir idā) čia susikerta su stuburo ašimi. Dešimties žiedlapių maṇipūra atsako už miego ir troškimų „gamybą“ ir aistringas emocijas — pavydą, gėdą, baimes, suglumimą. Šis rezginys stumia žmones į klastą, tingumą, melancholiją, neišmonę, verčia juos bjaurėtis ar jausti antipatiją.

Anāhata (širdies) čakra
Vyraujantysis pradas — oras (vāyus); joje reiškiasi subtilusis lytėjimo elementas — sparśa tanmātra. Veikimo organas — vyro varpa.
Anāhata — dvylikos žiedlapių širdies rezginys, susijęs su širdimi, egoistiniais jausmais, viltimi, nerimu, abejonėmis, savigaila, pasipūtimu, savimeile. Širdies rezginys įkvepia norą stengtis, sukelia savininkiškumo jausmą (virstantį prisirišimu), polinkį į veidmainystę, apatiją, gobšumą ir neryžtingumą.

Viśuddha (gerklės čakra)
Vyraujantysis pradas — eteris (ākāśa); joje reiškiasi subtilusis garso elementas —śabda tanmātra. Veikimo organas — burna.
Viśuddha —kalbos deivės Bhāratės šešiolikos žiedlapių buveinė. Ji lokalizuojama toje vietoje, kur fiziniame kūne susijungia stuburo ir pailgosios smegenys, tvarkančios gerklų ir kitų artikuliacijos padargų veiklą.
Šioje čakroje esama tiek nuodų, tiek amṛtos, nemarybės nektaro, atsiradusių plakant pirmapradį vandenyną. Tad joje susitinka griaunamosios ir kuriamosios pasaulio jėgos.

Ājña — trečiosios akies čakra
Tai manaso — protinių ir intuityvių gebėjimų reiškimosi vieta.
Ājña — viešpaties Viṣṇaus buveinė. Šioje baltoje dviejų žiedlapių čakroje išnyksta visos skirtybės, nuo pačių šiurkščiausiųjų iki pačių subtiliausiųjų. Čia yra transcendentinės įžvalgos taškas (bindu), kuriame susijungia du aukščiausieji pradai — Śiva ir Śaktė.

Sahasrāra — tūkstančio žiedlapių čakra
Sahasrāra, tūkstančio žiedlapių lotosas ar karūnos čakra, lokalizuojama viršutinėje didžiųjų smegenų pusrutulių dalyje, — tai aukščiausioji Sielos, arba jīvos, buveinė. Tūkstančio žiedlapių lotosas spindi amžinąja šviesa, kurios nesuskaičiuojami spinduliai sklinda į visas beribės erdvės puses.
Abi viršutinės čakros — ir ājña, viršum kurios prasideda priežastinio kūno sritis, ir sahasrāra, yra atsakingos už smegenų veiklą, taip pat už Grynosios Sąmonės raišką.

Ajurveda

Trys populiariausios Indijoje praktikuojamos klasikinės medicinos sistemos — tai ajurveda, jūnani ir siddhų medicina (daugiausia Pietų Indijoje). Jos visos turi išplėtotą rašytinę tradiciją.

Didžiosios tradicijos hinduizme linksta save sieti su Vedomis. Ajurveda save sieja su ketvirtąja veda — Atharvaveda. Vis dėlto atharvavedoje nėra užuominų apie humoralinę fiziologiją, joje gausu užkalbėjimų, maldų ar kerėjimo apeigų. Tuo tarpu ajurveda remiasi humoraline fiziologija. Sudurtinis terminas ajurveda pažodžiui išvertus iš sanskrito reiškia „žinojimas, arba mokslas, apie ilgaamžiškumą“.
Vienas apibrėžimas skamba maždaug taip: „Tai vadinama ayurveda, nes tai mums kalba (vedayati)apie tai, kurios substancijos, kokybės ir veiksmai prailgina gyvenimą (āyuṣya), o kurios — ne.“ Ajurveda yra medicininės praktikos sistema, turinti tekstus (kas ją atskiria nuo liaudies medicinos), kuriuose nurodomos gydymo ir prevencijos priemonės.

Ajurveda pateikia puikių praktinių patarimų bet kuriam žmogui beveik kiekvienoje įsivaizduojamoje gyvenimiškoje situacijoje, įskaitant dantų valymąsi, dietą, fizinius pratimus, dienos režimą, moralę ir t. t. Taip pat ji turi svarbią specializuotą dalį, skirta diagnozavimui ir terapijai. Labai sunku atrasti, kuri ajurveda yra pati teisingiausia, nes ji turi daugybę vėlesnių istorinių interpretacijos sluoksnių.
Tačiau trys ajurvedos tradicijos dalys yra pačios svarbiausios:
– humorų, arba kūno skysčių, – doša
– kūno audinių – dhatu
– šalinimo produktų – mala.

Trijų došų teorija moko apie tris pusiau skystas substancijas, kurios yra kūne ir reguliuoja jo funkcijas. Trijų došų doktrina yra panaši į graikų-arabų mediciną, žinomą jūnani (arabų kalboje šis žodis pažodžiui reiškia jonėnai — būtent antikinės Jonijos, davusios pasauliui ir Hipokratą, gyventojai tapo arabams bendriniu žodžiu pavadinti visus graikus). Jūnani medicina skiriasi tuo, kad joje yra 4 humorai, arba skysčiai. Talesas Hipokrato sistemą papildė 4 skysčiu – melancholia (μέλαινα χολή), arba juodąja tulžimi, kuris reprezentuoja žemės elementą. Ajurvedoje yra trys pusiau skysčiai – vėjas (sanguis), tulžis (cholera (χολή), gleivės (phlegma (φλέγμα).

Ajurveda itin plačiai naudoja gyvulinius ir augalinius vaistus. Jais paremtos visos ajurvedos terapijos. Liga interpretuojama kaip tų trijų humorų balanso pažeidimas. Ajurvedoje viena ar kita liga priklauso ne tik nuo humorų disbalanso, bet ir nuo praėjusių gyvenimų, žodžiu, yra traktuojamos kaip karma vipāka. Prie karma vipāka (sunokintų ar iškeptų karmos) ligų priskiriamos visos odos ligos.

Terapija pagal ajurvedos principus pagrista tuo, kad humoralinį disbalansą galima pakoreguoti arba numalšinant, arba eliminuojant tą sužadintą humorą. Tai pasiekiama žolių, gyvūniniais ir sunkiųjų metalų preparatais.

Ajurvedos ir jogos skirtumai

Jeigu ajurvedoje yra pabrėžiamas gydymas, tai kitose tradicijose, tokiose kaip tantra, joga ar Indijos alchemija, akcentuojamas dvasinis pasiekimas. Ajurveda siekia suvokti, kas yra pasiligojimas ir sveikata fiziniame kūne, remdamasi anatominiais ir fiziologiniais principais. O tantroje ir jogoje tie anatominiai ir fiziologiniai principai yra svarbūs siekiant suvokti ar rasti kelią, kuris veda prie dvasinių tikslų.

Brahmaniškojoje kultūroje buvo vengiama užsiiminėti žmogaus kūno tyrimais ir jo gydymu. Budistams ir džainams tai daryti buvo lengviau, todėl ajurveda patyrė nemažą budizmo įtaką. Kad ir kaip ajurveda būtų buvusi veikiama įvairių įtakų ir aiškinimų, akivaizdus jos pradžios taškas — tai Čarakos ir Sušrūtos tekstai (abu datuojami 5-uoju m. e. amžiumi). Šiedu tekstai tradiciškai siejami su trečiuoju tekstu „Medicinos širdimi“ ir laikomi ajurvedos didžiuoju tritomiu. Esama ir nemaža gerokai vėlesnių tekstų.

Aromaterapija ir ajurveda

Kvapai yra medijuojanti sistema, kuri tarpininkauja tarp to, ką galima pavadinti vakarietiška tradicija, ir tarp tų kitų medicinos disciplinų, kurias priimta vadinti alternatyviomis.

Aromatines substancijas galima legitimizuoti pasitelkus cheminį požiūrį, bet, be savo grynai medžiaginės pusės, jos turi ir subtilesnę pusę, kurią apibrėžtumėme kaip kokybinį jų funkcionavimą. Tas kokybinis funkcionalizmas leidžia kvapiąsias substancijas susieti su tokiomis sistemomis kaip došos ar humorai, kurie nėra grynai fiziologiniai, bet yra ir kokybinės interpretacijos dalykai. (Žr. Dominik Wujastyk, The Roots Of Ajurveda, 2001)

Kaip eteriniais aliejais galima pakoreguoti došas?

Kaphos (gleivių) balansavimas
Kadangi kapha susideda iš vandens ir žemės pradų, savo prigimtimi ji šalta, drėgna, lėta ir sunkoka.
Kaphos sutrikimus reikėtų balansuoti kaitinančiais, džiovinančiais, tonizuojančiais ir lengvinančiais ea.
Kaphą harmonizuoja aštrūs, kartūs ir sutraukiantys skoniai. Efektyviausiai veikia aštrūs skoniai, nes jie būdami lengvi, karšti ir sausi sudaro pačią tikriausią priešingybę kaphai.
*

Vātos (vėjo) balansavimas
Kadangi vāta yra lengva, sausa, judri ir šalta, jos normalizacijai reikėtų naudoti drėgnus, sunkius, raminančius ir šildančius ea.
Vātą ramina saldūs, rūgštūs ir sūrūs skoniai, taip pat ir kvapai.

Vātos disbalansas yra dviejų tipų.
1 – vātos blokavimas, kai užsikemša kanalai toksiniais metabolizmo atliekų kamščiais, kurie atsiranda dėl blogo virškinimo, neteisingos mitybos arba dėl bendro došų sutrikimo. Vātos blokavimas šalinamas gana paprastai — imami aštrūs ea — stiprūs pozityvantai, daug aromatinių alkoholių ar fenolinių junginių turintys ea – aktyvūs, dinamiški, karšti tonikai ir jų pagalba išvalomi užsikimšimai. Kuo toliausiai nuo vātos nutolę ea.
2 – „vatogeninis“ (vātos sukeltas) nepakankamumas, kuris organizme atsiranda, kai vātos perteklius drenuoja organizme vandenį, jį sekina ir mažina svorį. Vātos pertekliui reguliuoti reikalingos matinančios žolės, kurios padeda atkurti audinius, juos maitina, maitinantys afrodiziakai. Jie mažina spazmus, reguliuoja menstruacijas, skatina kraujo gamybą, žodžiu, drėkina organizmą, jį minkština, o tuo pačiu stabdo senėjimą. Šalavijai, rožės, agarmedžiai, santalai, pačiuliai.
*

Pittos (tulžies) balansavimas
Kadangi pitta yra karšta ir drėgna, ją balansuoti reikėtų vėsinančiais, karštį mažinančiais, džiovinančiais, maitinančiais ir raminančiais ea.
Pittą mažina saldūs, sutraukiantys ir kartūs skoniai. Didramunių, vaistinių ramunių, citrinžolių, kraujažolių, nerolio, italinių šlamučių, vetiverijų, laimų ea

Šios sistemos yra universalios, tačiau alopatinės vakarų medicinos kontekstas jas pavertė alternatyviomis ir dėl tos priežasties jos nebegali funkcionuoti ir vystytis kaip visavertės sistemos.
Šios sistemos akcentuoja savo holistiškumą, siekdamos legitimizuoti save biomedicinos atžvilgiu. Vis dėlto vyraujanti sistema siekia, kad jos būtų laikomos tik alternatyviu ar pagalbiniu gydymu, kurio pagrindas nėra visai mokslinis.

Laimė Kiškūnė
Kazimieras Seibutis
2018