Liepsnojantis sniegas, nešantis šaltį iš už vandenų

Plyksteli liepsna sambrėškos metą ir bemat užgęsta. Bedūmė liepsna, kuria mojuojamas kamparas šių hindų aratės apeigų metu dega priešais dievybės atvaizdą, simbolizuoja garbintojo išsikūnijimą ir laikiną susivienijimą su dievu. Pietų Indijoje tamilai šią apeigą tiesiog vadina karppūrārati, kamparo arate.

Šimtmečius siekia šventyklos ugnies aukojimo apeigos, bet skaisčiai baltų kristalų, paskleidžiančių aitroką kvapą ir sudegančių be pėdsako, legenda nueina ne tik gilyn į istoriją, bet ir tolyn į pasaulio kraštą Eurazijos pietryčiuose. Nuo seniausių laikų kamparas, brangintas labiau už auksą, buvo vienas labiausiai trokštamų kvapmenų karalių rūmuose ir smilkaluose skendinčiose šventyklose, jo aromatu nuo blogos akies smilkė vaikus, šventino jaunavedžius ir lydėjo į paskutinę kelionę velionius.
Itin branginamos baltosios substancijos, gabenamos iš atokių Indonezijos archipelago vietų, buvo griebiamasi saugantis nuo piktųjų galių veikimo, ji buvo įtaukta į beveik visų didžiųjų senojo pasaulio medicinos sistemų materia medica, o per Juodosios Mirties protrūkius jos smilkymas buvo kone vienintelė viltis apsisaugoti nuo visą blogį nešančio užteršto oro ir taip išvengti nuožmaus maro užkrato.

Dvasia, visa siunčianti aukštyn

Nakkaş Osman, kvepalininkų (buhurcu) gildijos procesija, iš Surname-i Hümayun, apie 1582. Topkapı rūmų muziejus, Istanbulas

VIII a. alchemikas Džābiras ibn Ḥayyānas, laikomas arabų chemijos tėvu, kamparą įtraukė į penkių spiritų (t. y. penkių rūḥų arba dvasių pentadą) — tai substancijos, kurios kaitinamos išgaruoja ir degdamos pasiunčia aukštyn visa, ką turi savyje. Be kamparo, tai siera, arsenas, gyvsidabris ir amoniakas.
Kaip spėjama, kamparas ir muskusas, šiedu naujai Artimuosiuose Rytuose pasirodę kvapmenys, atitinkamai pakeitė dvi pačias prestižiškiausias klasikinio laikotarpio kvapiąsias substancijas — mirą ir opobalzamą, gaunamą iš balzaminio miramedžio (Commiphora gileadensis) dervos.
Kanoniniame IX a. Bagdado mediko Ibn Masavaihos traktate apie paprastąsias aromatines substacijas kamparas kartu su muskusu, ambra, agarmedžiu ir šafranu yra priskirtas prie kitos pentados — penkių pagrindinių kvapmenų. Tūkstantmečių sandūroje jis jau buvo plačiai naudojamas ne tik kaip aromatinė medžiaga, bet ir kaip kvepalų bei vėsinančių losjonų ingridientas.
Kamparu ir rožės vandeniu, kartais sykiu su cinamonu ir mėta, taip pat buvo pašlakstomi paruošti ar beveik paruošti patiekalai.
Vienas iš to meto siūlomų mišinių buvo komponuojamas iš kamparo, miros, santalo ir rožių vandens.

Kamparo kvapas išnykstąs muskuse, todėl jį jungdavę į porą su muskusu. Šioji kvapioji pora tapo ir olfaktoriniu arabų dvaro poezijos tropu: apdainuojant gražuolę buvo sakoma, kad nuo jos tarsi dvelkiąs gaivinantis kamparo ir muskuso vėjelis. Kamparas taip pat buvo rekomenduojamas kaip priemonė ambros „žalingam poveikiui“ neutralizuoti. Savo ruožtu XIII a. Andaluzijos farmacininkas ir botanikas Ibn al-Bayṭāras laikėsi nuomonės, kad kamparas sustiprina santalo, kuris taip pat yra šaltas bei sausas ir pasižymi tomis pačiomis vėsinamosiomis savybėmis, veikimą. „Kamparas yra šaltas bei sausas ir pravartus šiltiems temperamentams, jeigu jis įkvepiamas pats vienas ar podraug su rožių vandeniu ar baltuoju santalu, suminkytu su rožių vandeniu“, rašė jis.

Viduramžių Indijoje kamparas drauge su muskusu ir muskatu buvo priemonė išryškinti ar atgaivinti kitus kvapus. Šią kamparo siejimo su kitais kvapmenimis tradiciją išsaugojo viena didžiausių hindų šventyklų Pietų Indijoje, kurioje garbinamas viešpats Vēṅkaṭēśvara. Veido jo atvaizde beveik nematyti, nes jį slepia vaišnaviškas tilakas, kurio dvi vertikalios linijos yra užtepamos kamparu, o tarp jų įsiterpianti trečioji linija — su santalo pasta sumaišytu muskusu.

Chen Hongshou, Moteris, kvėpinanti savo rankoves ant smilkyklės, tušas ant šilko, Mingų dinastija (1368-1644)

Nuo X a. Kinijoje imta kurti smilkalus, kurių kvapas turėjo atitikti vieną kurią sodo gėlę ar medį. Kamparas šiose kompozicijose sudarė porą su osmantu.

Kamparinį cinamoną, kurio visos dalys — lapai, šakos, šaknys ir mediena — atsiduoda smarkiu kamparo kvapu, Tolimuosiuose Rytuose sodino prie šventyklų ir mauzoliejų. Jis, kaip ir kiti visžaliai augalai, ypač pušys, buvo siejamas su atjaunėjimu ir amžinu gyvenimu. Kinijoje ir Japonijoje buvo labai vertinama šio augalo mediena, iš jos buvo gaminamos spintos, komodos ir skrynios laikyti drabužius ir medžiagas.

Vakaruose kamparas buvo itin geistinas pomanderių kvapmenų sandas, jį taip pat įmaišydavo į žvakių vašką, dėdavo į kordialus ir vaistinius tepalus. Juo buvo kvėpinamas vanduo, jis taip pat buvo tirpinamas vyne, ir dar 1731 m. jį rekomendavo nešiotis kišenėje kaip visagalę priemonę nuo blogo oro poveikio. Jo poreikis Vakaruose išliko stabilus iki 19 a., kai buvo atrastas ir imtas gaminti sintetinis kamparas.

Snieginė mėnesiena

Kamparas — vaiski standžios konsistencijos ir kristalinės struktūros substancija — yra ne tik uodžiamas, bet ir regimas kvapmuo. Tai rodo ir žodis, iš kurio, kaip spėjama, jis kilęs, — protoaustranezinis *qapuR, reiškęs ‘kalkes’ ir ‘kalcį’, sidabriškai baltos spalvos metalą. Šio žodžio vėlesnės indonezietiškos formos ‘kapur/kapor’, tapo pagrindu susidaryti sanskritiškam karpūra, tamiliškam kaṟpūram, sen. persų atitikmeniui kāpūr, o dar vėliau išsirutuliojo į arabiškai persišką kāfūr bei hindi žodį kapūr.

Regimąją šio kvapmens dimensiją rodo ir jo simbolinis siejimas su mėnuliu, candra, kuris Pietų ir Pietryčių Azijos mitiniame pasaulėvaizdyje yra nusakomas kaip baltas, skaistus (šviesus) ir šaltas dangaus šviesulys, pritvinkęs vėsių nemirtingumo syvų. Šios sąsajos analogiją aptinkame indų religinėje poezijoje, kur kalbama apie spindinčius kaip mėnuo karpūros gabalėlius, kurie vėsina pasaulį krisdami nuo deivės lūpų.

Ikiislamiškoje Persijoje kamparas buvo siejamas su muskusu ir lyginamas su lietumi, o ypač šaltais ir tyrais ledo gabalėliais bei sniegu ar snaigėmis. Vėsinantis kamparas figūruoja ir Korane, kur juo atskiestą gėrimą Rojuje geria teisuoliai. Beje kitas kvapmuo, islamo šventaštyje siejamas su Rojumi, — tai muskusas, kas rodo įsigalėjusią jųdviejų siejimo tradiciją. Kamparu kvėpindavo mirusiojo kaktą, nosį, delnus, pedas ir kelius, nes šiomis vietomis musulmonas besimelsdamas paliečia maldos kilimėlį. Tokiu kvėpinimu velionis buvo rengiamas Rojui.
Kinijoje vienas kamparą nusakančių žodžių tiesiog yra bing bian — ‘ledokšniai/sniego gumuliukai’.

Kamparo kalnas ir draudžiamoji kalba

XI a. Kašmyro poetas Somadeva savo veikale Pasakojimų vandenynas rašo apie karalių Karpūraką, gyvenantį Karpūradvypoje, kamparo saloje, esančioje anapus vandenų, kurioje stūkso Karpūrādris — kamparo kalnas. Savo žentui, už kurio jis ištekino dukrą Karpūriką, jis padovanojo daugybę kamparo lustų, kurių krūsnis atrodė kaip sniegu spindinčios Meraus ar Kailaso viršūnės.
Kamparo kalno motyvas figūruoja ir viduramžių arabų pasakojimuose — anot jų, tas džebel al-kafūr esąs kažkur Malajų salyne. Kamparmedžių salų leidosi ieškoti Sindbadas Jūreivis, pasakojimuose apie kurį jie siejami su gyvatėmis ir leopardais. Legendose buvo sakoma, jog gyvatės slepiasi kamparmedžio lapijos paunksmėje vasaros (sausojo sezono) metu, tad rinkėjai, pastebėję jas ir leopardus, nesunkiai aptikdavę ir pažymėdavę kamparo gausius medžius, o žiemą (drėgnąjį sezoną), kai gyvatės iššliauždavusios į jūrą, jie sugrįždavę ir ramiai prisirinkdavę kamparo.

Kamparmedžius tankmėje padėdavo rasti ir šaižūs garsai, primenantis cikadų svirpimą, mat buvo tikima, jog taip dainuoja Bisan, šį medį pavydžiai sergėjanti moteriška dvasia. Kad Bisan nepaklaidintų kamparo ieškotojų jai buvo aukojamos aukos, o pačių paieškų metu genčių rinkėjai privalėjo kalbėti ne sava, o dirbtine kamparo kalba (bahasa kapor) ar draudžiamąja (pantang) kalba, kad dvasia nesumotų, ką jie veikia miške.

Trys kamparai

Ne tik pavydžioji Bisan klaidino kamparo ieškotojus, kamparo kelius istorijoje painioja ir tai, kad jis yra išgaunamas ne iš vieno medžio ir nėra vienodas.

Kamparinis cinamonas šintoistinėje Kamo Hachimano šventykloje Kagošimos prefektūroje. Šiam milžinui, kurio liemens apimtis 24,2 m, yra, kaip manoma, mažiausiai 1 500 metų.

Dažniausias kamparo šaltinis yra kamparinis cinamonas (Cinnamomum camphora), augantis didžiausiame areale nuo Tolimųjų Rytų iki Pietų Azijos, taip pat aklimatizuotas kitose pasaulio dalyse. Kinijoje ir Japonijoje kamparas iš šio medžio buvo išgaunamas bent jau nuo IX a. Iki tol Kinijoje jis per tūkstantį metų buvo itin vertinamas kaip mediena.

Kitas kamparo šaltinis – tai panašiame atogrąžų areale besiveisiantys balzaminio šiušulo (Blumea balsamifera) krūmai.

Vis dėlto labiausiai vertinamas visad buvo kvapusis kamparmedis (Dryobalanops aromatica), iš kurio dervos išgaunamus gaižaus kvapo išdžiovintus kristalus kinai vadino „drakono smegenų kvapmenimis“ (long nao xiang). Tai šitas kietmedis, iškylantis iki 60 ir daugiau metrų aukščio ir augantis mišriose sparnenių (kopaibų) giriose Sumatroje, Malaizijos pusiasalyje ir Borneo, traukė ankstyvuosius arabų pirklius leistis į kamparo kalno paieškas.

Vėsinantis šaltis

Kamparas pasižymi įvairiomis biologinėmis savybėmis: insekticidinėmis, antimikrobinėmis, antivirusinėmis, antinocicepcinėmis, be to, yra naudojamas kaip prasiskverbimo pro odą stipriklis. Užteptas ant odos jis nedelsiant ima garuoti, todėl patiriamas vėsinimo poveikis. Nuo seniausių laikų jį rekomenduodavo naudoti miltelių ar pastos (sumaišytos su kitais kvapmenimis) pavidalu nuo padidinto prakaitavimo ir prakaitinės.

Tradicinės materia medica kamparą traktavo kaip šaltą ir sausą (trečiojo laipsnio) substanciją, todėl jį laikė medžiaga, tinkama skirti nuo karštųjų būklių, ypač nuo vienokių ar kitokių karštinių, taip pat kaip priemonę vėsinančią per didelius karščius. Manymas, jog kamparas esąs „šaltas ir sausas“ perėjo arabams, o per juos ir viduramžių Europai.

Kinijos farmakopėjoje kamparinis cinamonas nuo seniausių laikų buvo vienas svarbiausių vaistinių augalų. Kamparo prigimtis buvo laikoma esanti gaižia, karčia ir šaltoka, o poveikį jis daręs Širdžiai, Blužniai ir Plaučiams. Kinų laikoma, kad jis pašalina karštį, palengvina skausmą, išsklaido mazgelius ir užsistovėjusią ugnį, sumažina niežėjimą; taip pat kvapingai atveria užblokuotas angas, atgaivina dvasią. Rekomenduojamas jis buvo nuo kvėpavimo takų negalavimų, reumatizmo, artrito ir dantų skausmo. Kinijoje vyravo ir kita nuomonė, anot kurios, kamparas esąs „karštas“, o todėl turi būti naudojamas gydyti „šaltosioms“ ligoms.

Indijoje medicinos traktatai kamparą mini nuo m. e. pradžios. Iš pradžių jis buvo retas, bet vėliau ajurvedoje imtas plačiai naudoti ruošiant medicininius aliejus ir įtrinamuosius tepalus palengvinti raumenų, raiščių ir neuralginius skausmus bei kvėpavimo takų sutrikimus, įskaitant astmą. Dažnai jis skiriamas kaip raminamoji medžiaga „ataušti“, taip pat nuo nervingumo.

Tibeto farmakopėjoje kamparas (ga-bur) priskiriamas prie augalų, kurie auga mėnulio energijos pripildytame Snieginės kalne ir gydo karščio ligas. Šiems augalams, tarp jų ir baltajam sandalui bei nimbamedžiui, būdingi kartūs, saldūs ir aitrūs skoniai, o jų poveikis vėsinantis. Ten, kur prasismelkia jų kvapumas, karščio ligos nebepasireiškia.

Vakarų medicinoje kamparas buvo svarbi priemonė gydant kosėjimą ir persišaldimus, taip pat traukulius ir konvulsijas. Homeopatijoje kamparas naudojamas tokioms ligoms kaip pilvo diegliai ir spazmai.
Vienas kamparo paradoksų yra tas, kad jis buvo laikomas ir afrodiziaku ir anafrodiziaku. Be to, kamparas yra labai toksiška substancija. Didelės jo dozės turi narkotinį ir dirginantį poveikį; o mažos — raminamąjį, nuskausminamąjį, antispazminį, prakaitą varomąjį ir antihelmintinį.

Kazimieras Seibutis
Laimė Kiškūnė
2018

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *